Ankstyvosios priešistorės objektų tyrimai Kalvių apyežeryje

Lietuvoje ankstyvosios priešistorės objektų tyrimai nepasižymi pastovumu ir geografiniu tolygumu. Iki šiolei dauguma tyrinėtų akmens amžiaus objektų telkiasi pietinėje šalies dalyje, kur plačiose ledyno tirpsmo vandenų suklostytose smėlingose-žvyringo­se lygumose gausu titnago žaliavos. Be to, lengvuose dirvožemiuose išsibarsčiusius priešistorinius dirbi­nius nesunku ir aptikti, ypač jeigu paviršinis žemės sluoksnis paveiktas erozijos. Dauguma šių priešistori­nių objektų lokalizuoti didesnių upių ir ežerų pakran­tėse. Kita akmens amžiaus vertybių santalkos vieta yra Vidurio Lietuvos didžiųjų upių (Nemuno, Neries, Šventosios) pakrantės. Tyrinėtų ankstyvosios priešistorės objektų gausa išsiskiria ir kai kurių didžiųjų krašto ežerų (Biržulio, Kretuono) ar mažesnių prate­kamų ežerų (Jara) pakrantės. Tačiau iki šiolei akmens amžiaus tyrinėtojams beveik nepažįstami yra atokiau nuo pagrindinių vandens arterijų esantys šalies regio­nai, ypač glacialinių kalvynų zona. Kaip tik viename iš tokių regionų ir tyvuliuoja Kalvių ežeras, kurio pa­krantėje buvo surasta ir tyrinėta viena seniausių šiame regione akmens amžiaus gyvenviečių. Šiuo metu tai bene vienintelis finalinio paleolito paminklas Vidurio Lietuvoje, esantis atokiau nuo didžiųjų krašto upių (Nemuno, Neries) ir lokalizuotas aukštumų (glaciali­nio-fliuvioglacialinio kalvyno) zonoje. Šio straipsnio tikslas – kuo plačiau aptarti ir nušviesti bei pristatyti mokslo ir plačiajai visuomenei Kalvių apyežeryje su­rastus ankstyvosios priešistorės objektus bei plačiau tyrinėtos Kalvių gyvenvietės archeologinių tyrimų medžiagą. Taip pat tikimės, kad šis straipsnis prisidės prie archeologinių tyrimų medžiagos publikavimo ir pagausins archeologijos šaltinių bazę, nes pastaruoju metu Lietuvoje susiklostė keista situacija, kai kiekvie­nais metais tiriama ne mažiau kaip šimtas objektų, o tyrimų medžiagos niekas neskelbia