Collocations as illustrative examples in bilingual dictionaries

Šiuolaikinėje metaleksikografijoje žodynas nebėra suvokiamas kaip pavienių kalbos ženklų rinkinys, o kaip kūrinys, kuriame pateikti kalbos vienetai visuomet atgamina diskursą. Jame kiekvieno antraštinio žodžio vartosenos ypatumus atskleidžia definicija, taip pat (ir ypač) vartojimo pavyzdžiai. Taigi pagrindinis iliustracinių pavyzdžių tikslas – parodyti, kaip antraštinis žodis funkcionuoja kalboje kartu su kitais žodžiais. Per pavyzdžius vartotojas gali geriau suprasti ne tik antraštinio žodžio reikšmę, bet ir vartojimo sferą, gramatines ypatybes. Žodyne pateikiami vartojimo pavyzdžiai pasaulinėje metaleksikografijos literatūroje paprastai priskiriami dviem pagrindinėms grupėms: laisviesiems žodžių junginiams ir pastoviesiems (stabiliesiems) žodžių junginiams. Pastaruoju metu autoriai linkę išskirtį trečiąjį pavyzdžių tipą – kolokacijas – užimančias tarpinę padėtį tarp laisvųjų ir pastoviųjų žodžių junginių. Taigi šio straipsnio tikslas paanalizuoti kolokacijų – vieno iš leksikografinių pavyzdžių tipo – pateikimo ir aprašymo ypatumus dviejuose panašios apimties dvikalbiuose aktyviuosiuose žodynuose: Broniaus Piesarsko ir Broniaus Svecevičiaus „Lietuvių–anglų kalbų žodyne“ (2002) bei Alfonso Rascóno „Lietuvių–ispanų kalbų žodyne“ (2002).Article deals with the usage of collocations as illustrative examples in bilingual dictionaries. In the theoretical part, the authors touch upon the importance of illustrative examples in the compilation and entries of a bilingual dictionary as well as the usage and types of illustrative examples in modern lexicography. They also discuss how the phenomenon of collocation is regarded both in the Lithuanian and English linguistics and how collocations tend to be treated by lexicographers in the compilation of bilingual dictionaries. Examples used for the practical analysis have been taken from two bilingual dictionaries, both published in 2002: the “Lithuanian–English Dictionary” (compiled by Bronius Piesarskas and Bronius Svecevičius) and the “Lithuanian–Spanish Dictionary” (compiled by Alfonso Rascon). The analysis is based on the way six chosen collocations (to shake smb’s hand, to arouse suspicion, to brush one’s teeth, clear conscience, solar eclipse, at first sight) are described in the entries of the aforementioned dictionaries, focusing on choice of the headword under which the collocation is introduced in the dictionary. The authors use their conclusions as a means to provide recommendations for lexicographers who choose to compile bilingual dictionaries. They particularly advise lexicographers to pay more attention to meaningful units of speech that consist of a single word (primarily with multiple meanings) and other words in its context which extract the required meaning of the word from the list of its multiple meanings, rather than single, isolated, decontextualized words; compilers of a dictionary ought to have and follow stable criteria on which they could base the decisions whether a unit of speech should be regarded as a collocation or an idiom; when presenting more than one equivalent of a collocation, it would be useful to provide information concerning the usage of different equivalents; it is advisable to explain the meanings of a “strong” collocation if the relations between its units do not comply with grammar rules and/or the meanings of the units of the collocation do not coincide with the most common meanings of the words