Iš Vilniaus į Poznanę

Straipsnio tema yra bendro susidomėjimo raida lenkų-lietuvių Žečpospolitos istorija po 1795 m., kada jos žemes padalijo ir užvaldė trys kaimyninės imperijos – Rusija, Prūsija ir Habsburgų monarchija. Nežiūrint į sienas kontaktai tarp padalintos valstybės egzistavo, o Didžiosios Poznanės Kunigaikštystės gyventojai domėjosi savo tautiečiais istorinės Lietuvos teritorijoje. Šio regiono spaudoje savo straipsnius spausdino įžymus, kilęs iš Rytų Kresų, rašytojas Józef Ignacy Kraszewski (1812–1887), kuris vėliau, gyvendamas Dresdene, palaikė artimus kontaktus su Poznane. Lietuviškoji tematika buvo reikšminga kultūros mecenatų Edwardo Raczyńskio (1786–1845) ir Tytuso Działyńskio (1796–1861) veikloje bei istoriko Józefo Łukaszewicziaus (1797–1873) mokslo darbuose. Didžiosios Lenkijos (Wielkopolska) gyventojai, kurie priešinosi germanizacijai, iš spaudos žinojo apie XIX a. pabaigos stiprėjanti rusifikacijos procesą Vilniuje, Lenkijos tautinio poeto Adomo Mickevičiaus mieste. Po nepriklausomybės restitucijos Lenkijoje 1918 m. bendriems moksliniams istoriniams praeities tyrimams patronavo Poznanės ir Vilniaus universitetai. Vienu iš Stepono Batoro Universiteto rektoriumi buvo iš Poznanės krašto kilęs Alfons Parczewski (1849–1933), o į Poznanę iš Vilniaus persikėlė LKD istorijos tyrėjas Kazimierz Chodynicki (1890–1942). Šituose miestuose buvo organizuojami Lenkijos istorikų suvažiavimai (Poznanė 1925, Vilnius 1935). Ypatingo autorius dėmesio sulaukė Henryko Łowmiańskio asmenybė (1898–1984), išskirtinio mokslininko, iki 1939 m. Stepono Batoro Universiteto profesoriaus, o po antrojo pasaulinio karo iki savo mirties susieto su Poznanės universitetu. Su Poznanės universitetu po 1945 m. savo likimą surišo ir žinomi Vilniaus kalbininkai mokslininkai Jan Otrębski (1889–1971) ir Czesław Kudzinowski. Jie sukūrė Poznanės mokyklą šioje srityje.The subject of the article is the development of a common interests in the history of the Polish-Lithuanian Commonwealth after 1795, when its land were under the rules of the three neighboring powers – Russia, Prussia and the Habsburg monarchy. There were contacts over the borders and the Grand Duchy of Poznan was lively interested in the fate of countrymen in Lithuania. In the press of Wielkopolska printed, inter alia, an accomplished novelist, a native of Eastern Borders, Józef Ignacy Kraszewski (1812– 1887), who later held close tie with Poznan, when he lived in Dresden. Lithuania also found an important place in the activities of patrons of culture – Edward Raczyński (1786–1845), Tytus Działyński (1796–1873) and in the work of the historian Józef Łukaszewicz (1797–1873). People of Wielkopolska, who defended against Germanization, from newspaper articles learnt about the increased Russification in Vilnius, the city of national poet Adam Mickiewicz. After regaining of independence of Poland in 1918, the universities in Poznan and Vilnius supported joint research over the past. One of the rectors of the University of Stefan Batory was a person from Wielkopolska Alfons Parczewski (1849–1933). From Vilnius to Poznan moved researcher of history of the Grand Duchy of Lithuania Kazimierz Chodynicki (1890–1942). In both of the cities were organized national congresses of historians (Poznan 1925, Vilnius 1935). Author devotes especially a lot of place to Henryk Łowmiański (1898–1984), the famous person of research about the past, professor of the University of Stefan Batory until 1939, after the World War II to the end of his life was tied up with Adam Mickiewicz University in Poznan. With the University after 1945 also were tied up linguists researching Baltic languages Jan Otrębski (1889–1971) and Czesław Kudzinowski. They created the Poznan school in this area