Žemaitijos mitas 20 a. Lietuvos vizualiajame mene

Straipsnyje analizuojamas Žemaitijos mito fenomenas ir jo įtaka 10 a. modernistinei tapybai. Tema plėtojama susitelkus į tris jos aspektus: i) kaip ir kodėl Žemaitija traukė ir žavėjo dailininkus modernistus visą 20 a., nepaisant Lietuvos politinių, kultūrinių, gyvenimo būdo ir vertybių permainų; 2) kaip plėtojosi dailininkų piligrimystės į Žemaitiją ir kuo skyrėsi atskiros jų fazės; 3) kaip Žemaitija buvo suvokiama ir interpretuojama dailės kūriniuose bei fotografijoje ir kokią prasmę šie vaizdai turėjo amžininkams bei vėlesnėms kartoms. Žemaitijos mito reikšmė ir poveikis 20 a. modernistinei Lietuvos dailei ir fotografijai siejamas su nacionalinės tapatybės ieškojimais (visą laikotarpį) bei siekiais kurti alternatyvą oficialiajai kultūrai (ypač sovietmečiu). Prieinama prie išvados, kad Žemaitijos mitas buvo reikšmingas, formuojant Lietuvos nacionalinės dailės pagrindus (Mikalojus Konstantinas Čiurlionis), reaktualizuojant nacionalinį paveldą tarpukario Lietuvos Respublikoje (Adomo Galdiko ir grupuotės „Ars“ narių, ypač Antano Gudaičio, kūryba) ir ieškant atsparos sovietizacijai 20 a. antroje pusėje, ypač septintame-devintame dešimtmečiuose (tarp kitų pavyzdžių aptariamas Viliaus Orvido fenomenas bei savamokslio filosofo Justino Mikučio idėjų poveikis tapytojams Arūnui Vaitkūnui, Eugenijui Varkulevičiui, Vaidotui Žukui). Nepriklausomoje Lietuvoje Žemaitijos mitas nustojo stimuliuoti menininkų ir visuomenės vaizduotę, šis Lietuvos regionas virto etnologų ir antropologų tyrimo bei vadinamosios antro- loginės fotografijos objektu (kaip pavyzdys pateikiama Arūno Baltėno fotografija)