7th squadron of the Lithuanian military aviation in 1938–1940: establishment and preparation for the armed conflict

Modernizuojant Lietuvos karo aviaciją ir siekiant sustiprinti jos karinį potencialą, 1938 m. balandžio 1 d. įsteigta 7-oji naikintuvų eskadrilė, dislokuota Kauno aerodrome. Eskadrilei buvo perduoti 9 itališki naikintuvai Fiat C.R. 20. Atsižvelgiant į Lietuvos karinės aviacijos modernizavimo procesus straipsnio tikslas – pasiūlius naują analitinį būdą, įvertinti Lietuvos karo aviacijos 7-osios eskadrilės karinį potencialą. Lietuvos karo aviacijos istoriografijoje, siekiant įvertinti karinį potencialą, vyrauja nominalių duomenų apie lėktuvus, rečiau – ir apie lakūnus analizė. Kartais karinis potencialas vertinamas lyginant Lietuvos karo aviacijos lėktuvų ir tikėtinų Lietuvos priešininkių oro pajėgų lėktuvų techninius duomenis. Šie analizės būdai nepakankami dėl nepagrindžiamų prielaidų, nes juos naudojant gauti rezultatai leidžia nustatyti tik preliminarų karinį potencialą. Straipsnyje karinis potencialas suprantamas kaip eskadrilės galimybės sėkmingai (efektyviai) įvykdyti iškeltas užduotis. Keliamų užduočių sėkmingas vykdymas suprantamas kaip būtinų išankstinių sąlygų – aprūpinimo kovos priemonėmis ir gyvąja jėga – įgyvendinimas.1938-1940 m. 7-oji ir kitos Lietuvos karo aviacijos eskadrilės dėl objektyvių priežasčių galėjo įvykdyti tik pusę (4 iš 8) iškeltų užduočių. Detali būtinų išankstinių sąlygų analizė parodė, kad 7-oji eskadrilė savarankiškai galėjo vykdyti tik 2 iš 4 užduočių. 7-osios eskadrilės kovos priemonės – Fiat C.R. 20 naikintuvai buvo techniškai pasenę: pusė naikintuvų remontuoti du ir daugiau kartų; tačiau dėl intensyvaus naudojimo jų būklė greitai blogėjo. Fiat C.R. 20 turėjo svarbių technologinių trūkumų, dėl kurių susidarydavo įvairios avarinės situacijos ir jau 1940 m. pabaigoje naikintuvų ginkluotė buvo gerokai blogesnė nei Lietuvos karo aviacijos priešininkų. Galima teigti, kad bloga naikintuvų techninė būklė nulėmė 7-osios eskadrilės negebėjimą vykdyti savo misiją. Nuo pat pradžių, kai buvo suformuota eskadrilė, naikintuvų skaičius joje buvo gerokai mažesnis, nei numatyta. Trūkstant naikintuvų, užtikrinti sklandų ir savarankišką užduočių vykdymą buvo sunku, todėl eskadrilė galėjo atlikti tik dvi iš visų užduočių. Nors 1938-1940 m. 7-oje eskadrilėje buvo daugiau skraidančiojo personalo nei naikintuvų, tik trečdalis lakūnų buvo patyrę lakūnai. Patyrusių lakūnų stygius vertinamas kaip esminė priežastis, dėl kurios 7-osios eskadrilės karinis potencialas buvo minimalus. Per 1939 m. rugsėjo mėn. vykusią mobilizaciją eskadrilė susidūrė su reikšmingais sunkumais, susijusiais su gyvosios jėgos kvalifikacijos ir būtino materialinio turto trūkumu. Paskelbus mobilizaciją eskadrilė galėjo visapusiškai veikti tik praėjus 3 dienoms. Pirmąsias 3 mobilizacijos dienas eskadrilė galėjo veikti tik vienos grandies (kurią sudarė 2–3 naikintuvai) pajėgumu, t. y. naudodama tik trečdalį savo karinio potencialo.During the modernization of the Lithuanian Military Aviation and seeking to increase its military potential, the 7th Fighter Squadron was established on 1 April 1938 and stationed at Kaunas aerodrome. The squadron was equipped with nine Fiat C.R. 20 Italian fighters. In the light of the ongoing modernization processes of the Lithuanian Military Aviation, the goal of the article is to evaluate the military potential of the 7th Squadron of the Lithuanian Military Aviation using the proposed new analytical method. The military potential of the Air Force is generally assessed in Lithuanian military historiography on the analysis of nominal data on aircrafts, and sometimes on pilots. The military potential is sometimes assessed by comparing the technical characteristics of aircrafts used in the Air Force of Lithuania and their potential opponents. The latter analysis techniques hide unjustified assumptions, and the results obtained from using them allow only a preliminary military potential to be determined. The military potential was understood in the article as squadron opportunities to carry out its assigned tasks successfully (effectively). The successful execution of the tasks assigned was conceived as the implementation of the necessary pre-conditions for the fight – quantitative and qualitative adequacy of fighting tools and manpower. In 1938-1940, the 7th Squadron of the Lithuanian Military Aviation as well as other fighter squadrons of the Lithuanian Military Aviation due to objective reasons, theoretically could only carry out half (4 of 8) of assigned tasks. However, detailed analysis of the implementation of the necessary pre-conditions for the fight revealed that the 7th Squadron was ready to carry out only two of the four theoretically possible tasks. Fighting measures of the 7th Squadron – Fiat C.R. 20 fighters were technically worn out: half of the squadron aircraft had been rebuilt two or more times; however, due to intensive operation their condition deteriorated rapidly. Fiat C.R. 20 fighters were characterized by significant technological limitations that resulted in a variety of emergency situations, and at the end of 1940s, the weaponry of Fiat C.R. 20 fighters was significantly worse than potential fighter weapons used in the Air Force of the Lithuanian opponents. It can be stated that bad technical condition of fighters was the reason why the 7th Squadron was unable to fully carry out its mission. The number of fighters since the formation of squadrons was significantly lower than expected. It was difficult to ensure the smooth execution of tasks in case of shortage of fighters, so the squadron could carry out only two of all assigned tasks. Although from 1938 to 1940, there were more flying personnel in the 7th Squadron than aircraft, only about one third of of all pilots serving with the squadron were experienced pilots. Lack of experienced pilots was regarded as one of the main reasons reducing the military potential of the 7th Squadron. During the mobilization in September 1939, the squadron encountered significant difficulties related to the qualification of manpower and shortcomings in important material property. After the announcement of the mobilization, the squadron was ready to operate after three days. During the first three days of mobilization the squadron was only able to operate at the potential of one chain (2-3 fighters), i.e. only one-third of its possessed military potential. [...