Cultural significance of dialects

Straipsnyje tiriama skiriamųjų tarmių ypatybių vertė kultūriniu požiūriu. Skiriamosios ypatybės straipsnyje suprantamos įprasta lietuvių dialektologijoje reikšme – tai ypatybės, skiriančios tarmes, patarmes tarpusavyje. Skiriamųjų ypatybių vertė straipsnyje apibendrinama aiškinantis rytų aukštaičių anykštėnų Lyduokių šnektos ypatybių dabartį, t. y. įvertinant rytų aukštaičių apskritai bei rytų aukštaičių anykštėnų skiriamųjų ypatybių esamybę, palyginant vyriausiosios ir jauniausiosios kartos garsų sklaidą. Toks indukcinis sprendimas – remtis tik vienos šnektos duomenimis – užtikrina tik pirmines prielaidas dėl tarmių ypatybių kultūrinės vertės apskritai, kita vertus, gauti duomenys yra pagrindas bendrosioms hipotezėms dėl tarmių ypatybių kultūrinės vertės formuluoti. Straipsnyje, remiantis tiriamąja tarminio kalbėjimo medžiaga, daromos išvados, kad tarminis tapatumas suskaido tik vyriausiosios kartos kalbinio tapatumo teritorines ribas. Savo vartojamu kodu vyriausieji šnektos bendruomenės nariai išreiškia aiškų dialekto identitetą. Skiriamųjų rytų aukštaičių anykštėnų ypatybių nebuvimas jauniausiosios kartos kalbėsenoje: pirma, priešina šnektos bendruomenės narius tarpusavyje, antra, neleidžia patikslinti ir apskritai nustatyti jaunosios kartos kalbinio (taigi ir kultūrinio) identiteto, trečia, implikuoja klausimą – su kuo sietinas (kultūriniu požiūriu) jaunosios kartos dialektas, kaip esamas variantas kvalifikuotinas.The paper aims at the analysis of differential characteristics of dialects in the perspective of culture. The differential features are understood in the tradition of Lithuanian dialectology: they are the features that distinguish dialects and subdialects. The significance of such features has been generalized on the basis of one of East Highland Anykštėnai dialects, i. e. the Lyduokiai accent, as it is used at present. An attempt has been made at the comparison of the spectrum of sound utterance in the case of oldest and youngest generations. No doubt such an inductive solution, i. e. the concentration on a single accent, guarantees only the initial assumptions with regard to the cultural significance of dialectal characteristics in general. On the other hand, the obtained results may form the basis for the general assumptions in the context of the cultural significance of dialectal distinctions. The author arrived at the conclusion that the dialect identity deformed the territorial boundaries of language identity solely in the case of the oldest generation of dialect users. By the use of clear code the oldest members of the discussed dialectal community do express their distinct dialect identity. However, the absence of differential features in speech of the members of the youngest generation, firstly, it causes the confrontation between the representatives of this particular accent; secondly, it does not allow for the specification and determination of language identity and, consequently, cultural identity of the youngest generation; thirdly, it implies the question whether its language might be qualified at all and, if so, with what should be related from the cultural point of view