Deiksės ir anaforos problema filmų vertimuose

Straipsnyje nagrinėjama problema – daugiasluoksnė, todėl jame derinami audiovizualinio vertimo, lingvistinės pragmatikos, teksto lingvistikos ir gramatikos disciplinų aspektai. Problema kyla dėl kelių priežasčių. Pirma, įprastų referencijos rūšių – deiksės ir anaforos – kalbinės realizavimo priemonės iš dalies sutampa, todėl jas atskirti kartais sudėtinga. Tačiau jos skiriasi savo realizacija. Anaforą paprastai tiria teksto lingvistikos mokslas, nes ji realizuojama teksto viduje, o deiksės antecendentų paprastai neįmanoma išsiaiškinti neturint viso konteksto, t. y. ji pirmiausiai realizuojama nekalbiniame lygmenyje, už verbalinio teksto ribų. Antra, skiriasi originalo kalbos ir vertimo kalbos gramatinės kategorijos, konkrečiu atveju – įvardžių. Ir trečia, vertėjai, įpratę dirbti su monosemiotiniais tekstais, t. y. įprastais, rašytiniais arba sakytiniais, didžiausią dėmesį skiria teksto analizei, vadinasi, koncentruojasi tik į verbalinį lygmenį. Tačiau audiovizualinis tekstas, pavyzdžiui, filmai, yra polisemiotiniai konstruktai, kuriuose reikšmė kuriama verbalinės, neverbalinės, vizualiosios ir audityviosios ženklų sistemų sąveikoje. Dažnai vizualusis lygmuo reikšmės kūrimui ir suvokimui netgi svarbesnis už verbalinį. Todėl norint adekvačiai interpretuoti ir išversti filme vartojamus deiksinius elementus, būtina išsami visų lygmenų sąveikos analizė