Kaunas ghetto

Kauno žydų bendruomenės ir geto istoriją nacių okupacijos laikotarpiu galima suskirstyti į keletą etapų: 1) laikotarpis iki geto įsteigimo (1941 m. birželio 23 d.–rugpjūčio 15 d.); 2) masinių žudynių (“akcijų”) gete laikotarpis (1941 m. rugpjūčio 15 d.–spalis); 3) stabilizacijos laikotarpis (1941 m. lapkritis–1943 m. rugsėjis); 4) geto pertvarkymas į koncentracijos stovyklą (1943 m. spalis–1944 m. liepos vidurys); 5) Kauno geto (koncentracijos stovyklos) likvidavimas ir Kauno žydų kalinimas Vokietijos koncentracijos stovyklose (1944 m. liepos vidurys–1945 m. balandis). Kauno žydų diskriminavimas ir persekiojimas prasidėjo jau pirmomis karo dienomis. Atvykus į Kauną vokiečių saugumo policijos ir SD operatyvinės grupės vadui W. Stahleckeriui, nacių pastangomis 1941 m. birželio pabaigoje buvo suorganizuoti didžiausi Lietuvoje žydų pogromai. Didžiuliai pogromai vyko Vilijampolėje. Žydų žudynes vykdė vokiečių saugumui pavaldūs ginkluoti lietuvių būriai (vadinamieji lietuvių partizanai, iš sovietų kalėjimo išsilaisvinę kaliniai ir kriminaliniai elementai). Pogromų metu buvo nužudyta keli tūkstančiai žydų (tarp aukų buvo moterų ir vaikų). 1941 m. liepos pradžioje prasidėjo masinis žydų šaudymas Kauno VII-e forte. Žudynes vykdė vokiečių gestapininkai ir lietuvių Tautos darbo apsaugos bataliono (TDA) kareiviai. Nuo karo pradžios iki geto įsteigimo (1941 m. rugpjūčio 15 d.) Kaune galėjo būti nužudyta apie 8 tūkst. žydų. Masinės žudynės buvo tęsiamos ir po geto įsteigimo (1941 m. rugpjūčio 15 d.). Žydai buvo žudomi Kauno IV ir IX fortuose. Po "didžiosios akcijos" (1941 m. spalio 29 d.) prasidėjo stabilizacijos laikotarpis, trukęs iki 1943 m. rugsėjo mėnesio. Gete tuomet liko gyventi apie 17 tūkst. žydų (perpus mažiau, negu jų gyveno Kaune iki nacių-sovietų karo). Nacių supratimu, getas buvo “išvalytas nuo nereikalingų”, t. y. negalinčių dirbti vokiečių karo reikmėms žydų. Šiuo laikotarpiu masinės žydų žudynės nebuvo vykdomos. Stabilizacijos laikotarpiu buvo sukurta plati geto administracinė struktūra, kuriai vadovavo Seniūnų taryba. Getas tapo savotiška mikro-valstybe, turinčia savo valdžią, ekonomiką, dvasinio ir kultūrinio gyvenimo formas. Geto vadovybė ypač daug dėmesio skyrė žydų darbo jėgos panaudojimui, darbo intensyvumui, darbininkų ir darbo įstaigų skaičiaus didinimui. 1943 m. rudenį Kauno getas buvo pertvarkytas į SS koncentracijos stovyklą. Geto valdymą iš vokiečių civilinės valdžios perėmė SS. Žydų gyvenimo kontrolė buvo dar labiau sugriežtinta. Žydai galėjo dirbti tik izoliuotose stovyklose, darbo brigados civilinėse įstaigose buvo išformuotos. Geto savivalda iš esmės buvo panaikinta ir SS kontrolė getui dar labiau sugriežtinta. Artėjant frontui, 1944 m. liepos 8–13 d. Kauno getas buvo likviduotas – pastatai sudeginti, apie 6–7 tūkst. žydų išvežta į Vokietijos koncentracijos stovyklas (Dachau, Štuthofą ir kt.), apie 1 tūkst. buvo nužudyta geto likvidavimo metu: išsigelbėjo tik apie 300–400 geto kalinių. Karo pabaigos nacių koncentracijos stovyklose sulaukė vos keli šimtai Kauno žydų (iš daugiau kaip 30 tūkst., gyvenusių iki nacių-sovietų karo). Ilgiausiai Lietuvoje veikė Kauno ir Šiaulių žydų getai (nuo 1941 m. liepos vidurio iki 1944 m. liepos vidurio). Nacių okupacijos laikotarpiu Kauno žydų bendruomenė patyrė ypač didelį nuostolį. Dėl blogesnių partizaninio veikimo sąlygų, lyginant su Vilniaus sritimi, iš Kauno geto į miškus pasitraukė mažiau antifašistinio pogrindžio dalyvių negu iš Vilniaus geto. Kaunas buvo nacių okupuotos Lietuvos administracinis centras. Nacių supratimu, tokiuose miestuose žydai turėjo būti pirmiausia sunaikinti, tam, kad būtų užtikrintas okupacinės valdžios saugumas ir sudarytos sąlygos vokiečiams vykdyti kolonizaciją ir germanizaciją. Visos šios priežastys lėmė, kad Kauno žydų bendruomenės nuostoliai buvo nepaprastai dideli, o išgyvenimo galimybės – labai mažos.The history of the Kaunas Jewish community and the ghetto during the Nazi occupation may be divided into several stages: 1) the period before the establishment of the ghetto (23 June–15 August 1941); 2) the period of mass slaughter (“actions”) in the ghetto (15 August–October 1941); 3) the period of stabilization (November 1941–September 1943); 4) reorganization of the ghetto as a concentration camp (October 1943 until mid-June 1944); 5) liquidation of the Kaunas ghetto (concentration camp) and imprisonment of the Jews in German concentration camps (mid-July 1944–April 1945). Discrimination and persecution of Kaunas’ Jews began in the first days of the war. When the head of German security police and SD squad, W. Stahlecker, arrived in Kaunas, the Nazis organized large-scale pogroms of Jews in Lithuania at the end of June 1941. Such pogroms were carried out in Vilijampolė where Jews were massacred by armed Lithuanian squads subordinate to German security forces (the so-called Lithuanian partisans: prisoners who had returned from the Soviet prison and criminal elements). Several thousand Jews were massacred during the pogroms, including women and children. At the beginning of July 1941, mass shootings of Jews were carried out in Kaunas’ Seventh Fort by soldiers of the Lithuanian National Work Security Battalion (TDA). About 8,000 Jews may have been massacred in Kaunas from the beginning of the war until the establishment of the ghetto on 15 August 1941. Mass slaughter continued after the establishment of the ghetto. Jews were slaughtered in the Fourth and Ninth Forts of Kaunas as well. After the “Grand Action” of 29 October 1941, the situation stabilized until September 1943. About 17,000 Jews remained in the ghetto at that time or about half of the Jews who had lived in Kaunas before the Nazi-Soviet war. According to the Nazis, the ghetto was “cleaned from unnecessary” elements, that is, Jews who were unable to work and satisfy the military needs of the Germans. During this period mass slaughter of Kaunas Jews was discontinued. During the stabilization period, a broad administrative structure of the ghetto was created and managed by the Board of Elders. The ghetto became kind of a microstate, with its own government, economy and forms of spiritual and cultural life. The management of the ghetto especially paid particular attention to the use of Jewish labor, productivity and the increase in the number of workers and labor institutions. In autumn 1943, the Kaunas ghetto was reorganized as an SS concentration camp. The SS took over the management of the ghetto from the German civil government. The control of the Jews became stricter. Jews were allowed to work only in isolated camps; work brigades in civilian institutions were discontinued. Self-rule in the ghetto was liquidated and the SS control over the ghetto tightened even more. As the front crossed into Lithuania, on 8–13 July 1944, the Kaunas ghetto was liquidated. Buildings were burned and about 6,000–7,000 Jews were transferred to German concentration camps such as Dachau, Stuthof and other places. About 1,000 of these Jews were killed during the liquidation of the ghetto: only some 300–400 ghetto prisoners managed to escape. Only a few hundred Kaunas Jews survived the war in the Nazi concentration camps, a tiny remnant from more than 30,000 who had lived there before the Nazi-Soviet war. The Kaunas and Šiauliai ghettos survived the longest, from mid-July 1941 until mid-July 1944. During the Nazi occupation, Kaunas’ Jewish community suffered huge losses. Due to the weaker partisan movement in the area, compared with the situation in the Vilnius region, fewer members of Kaunas’ ghetto antifascist underground were able to escape into the forests. Kaunas was the administrative centre of Nazi-occupied Lithuania. The Nazis believed that Jews in such cities should be decimated first, in order to secure the occupation and create conditions for carrying out colonization and Germanisation policies. Due to all these reasons, the losses of Kaunas’ Jewish community were especially great, and their possibilities for survival very slim