The Image of the infidelis in the Grand Duchy of Lithuania

Netikintys ar nekrikščionys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės socialinėje ir kultūrinėje raidoje buvo apibrėžiami, nustatant jų santykį su krikščionimis. Tai, kad žydų ir totorių bendruomenės buvo nekrikščioniškos, nulėmė panašų jų teisinį ir socialinį statusą bei panašius stereotipus. Straipsnyje analizuojama žydų, totorių (ir karaimų) įvaizdžių sklaida. Atskleidžiami stereotipai, susiformavę iš antižydiškų vaizdinių. Keliami klausimai: kaip, kodėl ir kokiomis aplinkybėmis neigiamas žydų įvaizdis buvo pritaikytas, kuriant LDK musulmonų totorių įvaizdį? Lyginamasis tyrimas paremtas XVI–XVIII a. rašytiniais šaltiniais. Antitotoriška literatūra yra mažai tyrinėtas šaltinis, į kurį nebuvo atkreiptas dėmesys tiriant žydo įvaizdį. Analizuojami tekstai atspindi sudėtingą krikščioniškos visuomenės požiūrį į kitas religines bendruomenes. Visuomenės savimonė, mąstysena ir vertybių raida atliko svarbų vaidmenį, formuojant žydo įvaizdį. Antižydiškų stereotipų susiformavimui įtakos turėjo vėlai priimta krikščionybė ir spartūs kultūriniai bei socialiniai pokyčiai. Pirmasis antižydiškų stereotipų plitimo etapas elito terpėje – XVI a. pradžia. XVI a. antijudaizmo formos išplito visuose socialiniuose sluoksniuose. Antrasis Lietuvos statutas teisiškai išskyrė nekrikščionių grupę, į kurią buvo įtraukti ir totoriai. Totoriams buvo pritaikyti plačiai paplitę antižydiški stereotipai ir mitai. Europos istorijos kontekste antižydiškų ir antimusulmoniškų stereotipų plitimas LDK gali būti vertinamas kaip vienas vėlyvųjų paneuropietiškų stereotipų sklaidos etapas