Sigito Gedos poetinis idiolektas

Daktaro disertacijoje nagrinėjama žymaus XX a. antros pusės – XXI a. pradžios lietuvių poeto Sigito Gedos (1943–2008) kūryba ir semiotinė teksto problematika. Keliamas klausimas, kuo šio poeto kūryba savita: ne stiliaus, temų ar poetikos, bet prasmės požiūriu. Problema, kaip tekstai gali būti saviti dėl prasmės, svarstoma ir teoriškai, gretinant, priešpriešinant ir siejant lingvistinę idiolekto problematiką, Algirdo Juliaus Greimo semiotikos teoriją ir praktinius principus, Grahamo Harmano į objektą orientuotą ontologiją, skaitymo eksperimentus ir supratimo patirties aprašymus. Teigiama tekstų savitumą esant prieinamą pripažinus, kad jie yra ne iš principo vienalytis tyrimų laukas, bet objektai, turintis savybių. Viena vertus, tai sąveikos objektai, kurie yra tik skaitant ir skleidžiantis reikšmių daugiui. Kita vertus, skaitymas tekstų neišsemia, bet baigiasi supratimu. Teksto savitumo ieškoma kaip pagrindo, kuriuo skaitytojas gali ką nors suprasti, bet pagrindo problema formuluojama ne metafiziškai, o semiotiškai. Išsamiai aptariami keturi tokie Sigito Gedos kūrinių supratimo „pagrindai“: „elementaraus pasaulio vizija“, „hiperarcheologinis matymas“, „poeto-Lietuvos santykis ir ‚lietuviškumas‘“, „nepaprastų figūrų kosmas“.The doctoral dissertation is an analysis of works by Sigitas Geda (1943–2008), a distinguished Lithuanian poet of the second part of the 20th century and the beginning of the 21st century, as well as a discussion of the semiotic problematic of text. The main problem is the peculiarity of works by the poet, but instead of inquiring into style, subjects or poetics, the problem is raised in terms of meaning. It is also considered theoretically, but juxtaposing, opposing and fusing the linguistic problematic of the idiolect, the theoretical and practical principles of Algirdas Julien Greimas’ semiotics, Graham Harman’s Object-Oriented Ontology, reading experiments and descriptions of experiences of understanding. It is suggested that the peculiarity of texts is accessible by acknowledging that they are not bits of an undivided field of research, but objects with features. On the one hand, they are objects of interaction, that are there only when one is reading and a multiplicity of meaning is unfolding. On the other hand, reading does not exhaust texts, but ends in understanding. The peculiarity of texts is sought as a ground on which the reader can understand something, but the problem of grounding is articulated in semiotic rather than metaphysical terms. Four such “grounds” for understanding works by Sigitas Geda are discussed at length: ‘A Vision of an Elementary World’, ‘Hyper-Archeological Sight’, ‘The Poet-Lithuania Relation and “Lithuanianness”’, ‘The Cosmos of Extraordinary Figures’