[Arbeit als Hoffnung. Jüdische Ghettos in Litauen 1941-1944]

Recenzijoje aptariama Joachimo Tauberio knyga „Darbas kaip viltis. Žydų getai Lietuvoje 1941-1944 metais”. Pažymima, kad tyrimas pagrįstas gausiais pirminiais šaltiniais iš Lietuvos, Latvijos, Vokietijos, Izraelio ir JAV, taip pat naudojama gausi antrinė literatūra, įskaitant daugybę liudininkų atsiminimų, kuriuose iškyla nevienareikšmiškas klausimas, ar darbas getuose nebuvo bendradarbiavimas. Konstatuojama, kad darbą sudaro septyni skyriai, apratiantys getų kūrimą iki 1941 metų, getus kaip ekonominį poreikį, kaip gyvenimo ir prievartinę bendriją. Aptariami lietuvių ir žydų santykiai, gerų Lietuvoje pabaiga. Pateikiamas komparatyvistinis ekskursas, nagrinėjantis getus Rygoje, Baltstogėje ir Baltarusijoje, pabaigoje pateikiamos lentelės, šaltinių sąrašas, literatūra, santrumpos ir asmenvardžių rodyklė. Konstatuojama, kad šis tyrimas tarsi užpildė paskutinę spragą Holokausto Lietuvoje tyrimuose. Pastebima, kad didelių skirtumų tarp vokiečių ir lietuvių istorikų, tyrinėjant Holokaustą, nėra, niuansai atsiranda keliant kaltės klausimą. Pažymima, kad Lietuvos istorikai labiau akcentuoja destruktyvią vokiečių okupacinę veiklą ir apeina lietuvių dalyvavimo ir bendradarbiavimo su naciais problemą, o vokiečių ir žydų istorikai akcentuoja būtent ją. Pastebima, kad Lietuvos visuomenei iki šiol sunkiai sekasi pripažinti tautiečių dalyvavimą holokauste, ir tai labai aiškiai įrodo Lietuvos visuomenės ir valdžios reakcija į R. Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“