Opozicijos ir jų narių nominacijos Artūro Paulausko konfliktinės komunikacijos diskurse (2004)

Šiuolaikinių demokratinių visuomenių, kur politinis gyvenimas vyksta per atskirų politinių partijų, piliečių daugumos išrinktų lyderių veiksmus bei įvairias politines ideologijas, neatskiriama politinės kultūros dalimi tampa politinis diskursas, atskleidžiantis ne tik nuomonių įvairovę, bet dažnai ir jų konfliktą. Politiniame diskurse vyksta konfliktinė komunikacija – pasisakymai, nukreipti prieš kitų politinių subjektų nuomones arba veiksmus, o nepritarimas tokiai situacijai verbalizuojamas per politinę komunikaciją, kurios nariais tampa bet kas, norintis daryti įtaką politiniams įvykiams. Šio straipsnio tyrimo objektas – kalbinės politinės konfliktinės komunikacijos išraiškos priemonės, būdingos laikinojo Lietuvos Respublikos Prezidento Artūro Paulausko politiniam diskursui (2004). Šiame darbe siekiama ištirti Lietuvos politiniame diskurse išreikštoje konfliktinėje komunikacijoje vyraujančias lingvopragmatines priemones. Lyginamoji analizė ir aprašomasis analitinis metodas naudojami laikinojo Lietuvos Respublikos Prezidento A. Paulausko (2004) konfliktinės komunikacijos diskurso tyrimui. Šis politikas tapo laikinuoju Prezidentu po Rolando Pakso nušalinimo. Tuo laiku konfliktas tarp buvusiojo Prezidento (R. Pakso) ir jo oponentų vis dar buvo plačiai aptariamas ir analizuojamas. Dėl šios priežasties laikinasis Prezidentas laiko R. Paksą savo oponentu, jo tekstai išreiškia konfliktą su pirmtaku ir jo veiksmais. A. Paulausko konfliktinė komunikacija paremta dvinariu MES–JIE modeliu, kuriame MES reiškia laikinąjį Prezidentą ir jo šalininkus, o JIE – nušalintąjį Prezidentą ir jo kolegas. Populiariausia A. Paulausko politinio diskurso sąvoka – valstybės gerovė, kurioje nauda išreiškiama per jo paties veiksmus, o žala nurodoma kaip R. Pakso veiklos rezultatas. Laikinasis Prezidentas, remdamasis AŠ–MES konotuojamomis prasmėmis, sau priskiria tokias savybes: AŠ – ryžtingas, norintis išgelbėti valstybę nuo klaidų, besirūpinantis Lietuvos tarptautiniu įvaizdžiu. JIS / JIE – meluoja, duoda nepagrįstus pažadus, yra lengvatikiai, lengvai prarandantys atmintį. Taip pat galima teigti, jog MES – tai ta visuomenės dalis, kuri nepalaiko R. Pakso. Šių dviejų politikų – R. Pakso ir A. Paulausko – konfliktinę komunikaciją jungia faktas, jog abiem atvejais – tai tarpasmeninis konfliktas.The object of this article is the linguistic means of political conflict communication that are characteristic of the political discourse of the Acting President of Lithuania Artūras Paulauskas (2004). Conflict communication has become a research object of modern conflictology, which mainly focuses on interpersonal conflict and effective methods of managing conflict solutions. Political conflict communication, which is generally analysed on the basis of parliamentary debates, does not have a precise definition. Conflict communication can be defined as verbalizing conflict situations, which are conditioned by variances with set objectives or their means of implementation and by discrepancies between the interests and wishes of the sides involved in the conflict. In political communication, it is possible to talk about the fact that an initial situation of verbal and non-verbal actions can become a source of conflict, while disapproval of such a situation is verbalized in political communication. Any individual who wants to influence political events becomes the subject of such communication