Rėzos Donelaitis ir Citavičiūtės Rėza

Recenzijoje aptariamas Martyno Liudviko Rėzos raštų tomas „Kristijono Donelaičio kūrybos publikavimas“ (sudarytoja ir vertėja Liucija Citavičiūtė), išleistas Lietuvių literatūros ir tautosakos institute 2014 metais. Tomas solidus apimtimi, skoningai aristokratiškas išvaizda. Tai – Rėzos donelaitika. Leidinys, kaip ir dera mokslinei senųjų raštų publikacijai, yra daugiasluoksnis. Pirmasis gaubiantysis vainiklapis – straipsniai, gvildenantys kontekstą. Antrasis – Rėzos aiškinamieji tekstai. Ašis – originalioji grožinė kūryba, pirmiausia Donelaitis, o šalia jo keli kiti autoriai. Tome publikuojami du Rėzos parengti leidiniai – 1818 m. išleisti dvikalbiai „Metai“ ir 1824 m. pasirodęs pasakėčių tomelis „Aisopas, arba Pasakos“ su pluošteliu papildomų tekstų. Tomas pradedamas solidžiais moksliniais tekstais. L. Citavičiūtė pristato Rėzą, pirmąjį Kristijono Donelaičio leidėją, pirmąją lietuvių literatūros antologiją „Aisopas, arba Pasakos“. Ji parašė ir tekstą apie Donelaičio kūrybos studijas Karaliaučiaus universitete XIX amžiuje. Rėzos Donelaitį galime skaityti ir kaip perrašą (išlaikantį originaliosios rašybos ypatumus), ir kaip to meto publikaciją (fotokopiją). Vienus patrauks pats Donelaitis, kitus –Rėzos vertimas į vokiečių kalbą. Keblumų, aptariant Prūsų Lietuvos ar visos Prūsijos realijas kyla ir kils visiems autoriams. Vis dėlto mes jau išnykusius savo giminaičius prūsus jaučiame pernelyg arti, istoriškai koegzistuojančius su kitomis baltų gentimis