Tarp amžinybės ir laiko

Straipsnyje aptariamos Juozo Girniaus filosofinės pažiūros amžinybės ir laiko problemų aspektais. Minties judėjimo kryptį nuo amžinybės prie laiko lemia esminė filosofinė istorinė J. Girniaus mąstymo vieta, į kurią jis pateko gimdamas kaip mąstytojas ir kurią uždavė Vakarų mąstymo istorija, gelminė, tektoninė jo slinktis, neregima J. Girniaus tekstų paviršiuje, bet lemianti šių tekstų jų pobūdį. J. Girniaus nuostata, kad dabarties žmogus nebepajėgia mąstyti amžinybės, nes amžinybės mąstymo įrankis – spekuliacija, kuria rėmėsi graikų ir Viduramžių metafizika – Naujaisiais amžiais yra tapusi didžiai problemiška. Pateikiama J. Girniaus diskusija su šiai temai svarbiais Vakarų filosofijos atstovais, plačiausiai sustojant ties diskusija su B. Pascaliu. J. Girniaus mano, kad naujaisiais amžiais žmogus pasirodo esąs nebendramatis su visata, matematinio gamtamokslio atvertame pasaulyje jam nebelieka vietos. Todėl visata nebegali būti pagrindas, aiškinantis ir įtvirtinant egzistavimo prasmę. Net ir tada, kai nemirtingumo ilgesys laikomas iliuziniu ilgesiu, tenka jį pripažinti įrašytu į pačias žmogaus būties gelmes kaip savęs įprasminimo rūpestį. Konstatuojama, kad bene artimiausias savosioms egzistencijos prasmingumo paieškas paradoksalioje amžinybės ir laiko įtampoje J. Girnius įžvelgė savo draugo Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje, keliančioje klausimą, kokia žmogaus gyvenimo prasmė nebe kasdienybės, o amžinybės akivaizdoje