Theatre in a contorted mirror of satire: Lithuanian example from 1924-1940

Periodiniai leidiniai, skirti satyrai ir kandžiai kritikai, yra intriguojantys socialinės istorijos šaltiniai, kadangi jie pateikia oficialaus ar kanoninio vaizdavimo socialinės medžiagos alternatyvą. Satyriniai tekstai, skirti temoms apie teatrą, dažnai randami populiariojoje spaudoje ir sudaro mažą kritikos dalį, lyginant su profesionalesniais žanrais (teatro apžvalgomis dideliuose dienraščiuose ar detaliais straipsniais specializuotuose leidiniuose). Vis dėlto tyrėjai nepelnytai ignoruoja tokią medžiagą: nuodugnus tokių „užmirštų balsų“ analizavimas gali išjudinti nusistovėjusius stereotipus, tokius kaip požiūris į teatrą ar jo kaip tam tikros sakralios meno srities vertinimas. Tokios rūšies stereotipai dažniausiai atsekami oficialiojoje spaudoje, kurioje menas dažnai naudojamas paslėpti politinę ar viešą propagandą. Žinutė satyrinėje spaudoje turi kitokį pobūdį – satyros veidrodyje gali išryškėti visuomenėje sklandantys populiarus mitai. Tarpukario Lietuvoje leisti du periodiniai leidiniai („Spaktyva“ ir „Kuntaplis“) atskleidžia teatro satyrinio reprezentavimo procesą. Nors tokią medžiagą reikėtų vertinti su tam tikromis išlygomis, ji gali būti susijusi su autentiškais požiūriais, cirkuliavusiais tarpukario Lietuvos visuomenėje. Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į visuomeninį diskursą apie teatrą, kuris radosi prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Pasakojimas pradedamas nuo trumpo mitogenezės aptarimo: analizuojama kaip formavosi teatro įvaizdis visuomenėje ankstyvojoje lietuvių teatro vystymosi fazėje. Vėliau analizuojamas teatro atspindėjimas satyriniuose tekstuose.Periodic publications aimed at expressing satire or bitter criticism are intriguing sources of social history, since they represent a source of history alternative to official or canonical social material. Satiric texts on theatre are often come across in popular press and comprise a small share of criticism if compared to more professional genres, such as reviews in prominent dailies or detailed articles in specialised publications. Nevertheless, researchers underestimate this material by ignoring it: a thorough analysis of such “forgotten voices” may disturb conventional stereotypes, such as attitudes towards theatre and evaluation thereof as a certain sacral field of art. This type of stereotypes is usually traced in official press, where art is usually used to disguise political or public propaganda. Satire press brings another type of message – it reflects myths popular in society. Two periodic publications published in the interwar Lithuania (“Spaktyva” and “Kuntaplis”) reveal the process of satirical representation of theatre. Although this kind of material should be evaluated with certain reservations, it can be related to authentic attitudes circulating in the interwar society of Lithuania. This article focuses its attention on the public discourse about theatre, which emerged before World War I. The article starts with a short discussion of mythogenesis: the formation of the image of theatre at the early stage of Lithuanian theatre development is analysed. Then the reflection of theatre in satirical texts is analysed