Jurisdiction prorogation under the Brussels I Recast

Europos Komisijos pateikti duomenys parodė, kad, nepaisant „Briuselis I“ reglamentuojamų susitarimų dėl teismingumo populiarumo, kilus ginčui, beveik 10 procentų šių susitarimų yra pažeidžiami. Tokia ydinga praktika ir nepakankamai užtikrinamas susitarimų privalomumas buvo viena iš priežasčių, nulėmusių „Briuselis I“ reglamento reformos būtinybę. Straipsnyje analizuojamas aktualus jurisdikcijos prorogacijos reglamentavimas ES lygiu ir siekiama atsakyti į klausimą, kas lemia susitarimo dėl teismingumo galiojimą ir privalomą pobūdį. Dėl Reglamento nuostatų lakoniškumo, reikalavimų formaliam susitarimui turinys yra analizuojamas ESTT praktikos kontekste. Be to, įvertinus tai, kad susitarimų dėl jurisdikcijos galiojimas per se nesuponuoja jų efektyvumo, straipsnyje taip pat analizuojamos naujos redakcijos „Briuselis I“ įtvirtintos taisyklės, skirtos būtent susitarimų efektyvumui užtikrinti. Naujos redakcijos „Briuselis I“ įtvirtinta taisyklė numato vieningus reikalavimus susitarimų turinio galiojimui ir taip pat suteikia galimybę susitarimo šalims identifikuoti susitarimui taikytiną teisę dar prieš pasirenkant konkretų teismą. Be to, Reglamentas apriboja iki šiol itin griežtai aiškintos lis pendens taisyklės taikymą, prioritetą suteikdamas šalių autonomijos principu.Despite the impressive popularity of choice-of-court agreements under the Brussels regime, statistics provided by the European Commission revealed that nearly 10 per cent of all concluded jurisdiction agreements are breached by parties once a dispute arises. Such flawed practice and the obvious lack of a binding nature were among the reasons behind the need to recast the Brussels I regulation. This article focuses on the current regulation and attempts to answer the question “what makes a jurisdiction agreement valid and binding?”. The regulation’s provisions on such agreements are of a general nature, so the formal requirements for valid jurisdiction agreements are analysed in the context of the case law of the CJEU. In addition, taking into account that the validity of such agreements does not presuppose their effectiveness, the article investigates the new provisions aimed at ensuring the effectiveness of choice-of-court agreements. The regulation now provides a uniform rule on the substantive validity of jurisdiction agreements, allowing the parties involved to identify applicable law even before consenting to confer jurisdiction to a particular court. Furthermore, the recast now limits the application of a rigorous lis pendens rule and prioritises the principle of party autonomy over the “first seized court” rule