Opozicijos ir jų narių nominacijos Rolando Pakso konfliktinės komunikacijos diskurse (2003–2004)

Straipsnio objektas – kalbinės politinės konfliktinės komunikacijos išraiškos priemonės, būdingos Lietuvos Respublikos vadovo Rolando Pakso politiniam diskursui (2003–2004). Jis išsiskiria konfliktine komunikacija – pasisakymais, nukreiptais prieš kitų politinių subjektų nuomones arba veiksmus, o nepritarimas tokiai situacijai verbalizuojamas kaip politinė komunikacija, kurios subjektais tampa bet kurie asmenys, norintys daryti įtaką politiniams įvykiams. Prezidentas R. Paksas konfliktinėje komunikacijoje per apkaltą gynybai pasitelkia dvi strategijas – adresato integraciją ir oponentų segregaciją, kurias išreiškia per dichotomiją AŠ–JIE. Šiame diskurse analizuojamas naudos domenas, aprėpiantis tokias opozicines prasmės sritis: nauda – žala, lygybė – nelygybė, sąžiningumas / teisybė – nesąžiningumas / neteisybė. Jame galima įžvelgti ir tokias prasmės sritis, kaip savanaudiškumas, nekuklumas, tendencingumas, nepagarba, priskiriamas oponentams, bei vienybę ir nekaltumą, siejamus su Prezidentu R. Paksu. Galima teigti, kad R. Pakso konfliktinis diskursas susijęs su dviem situacijomis. Pirmoji – atviro viešojo konflikto situacija, kurios pagrindiniai veikėjai – Prezidentas, Seimas ir Valstybės saugumo departamentas. Šiuo atveju R. Pakso diskurse galima įžvelgti tiesioginius kalbinius konflikto požymius. Antroji – konfliktinė komunikacija be viešojo konflikto. Šio Prezidento inauguracinėje kalboje galima įžvelgti konfliktą su savo pirmtakais, kuris implikuojamas „atotrūkio“ bei „galimybių trūkumo“ sąvokomis.The object of this article is the linguistic means of political conflict communication that are characteristic of the political discourse of the former President of the Republic of Lithuania, Rolandas Paksas (2003–2004). In modern democratic societies, political life is founded upon the actions of political parties, their duly elected leaders, and various political ideologies. In this context, political discourse, which records a variety of opinions and, frequently, their conflict, becomes an inseparable element of political culture. Conflict communication in political discourse may be perceived as the main research object of political linguistics, because the attack and winning of governmental positions occur in the context of the conflict of various political forces. That conflict is expressed through discourse. The aim of this study is to analyze how conflict communication was manifested in Lithuania during the period from 2003 to 2004. In political communication, an initial situation of verbal and non-verbal actions can become a source of conflict, while disapproval of such a situation is verbalized in political communication. Any individual who wants to influence political events becomes the subject of such communication. Moreover, this article discloses the fact that linguistic means are closely related to the ideology of the speaker and linguistic practices are conditioned by culture