Traces of Lithuania in the uprising of 1863–1864 in Lvov. The dimension of historical and cultural memory

1863–1864 m. sukilimas buvo ne vienadienis ir regioninis reiškinys, o daug platesnis, visa apimantis socialinis, kultūrinis, politinis ir karinis procesas. Tokia pat daugialypė, nuo XIX a. pabaigos ne kartą diametraliai keitusi savo formas nuo maištininkų iki herojų, per kolektyvinės, kultūrinės ir istorinės atminties diskurso dimensijas mus pasiekia ir jo atmintis. Sukilimo atmintis nuo pat pradžių buvo įvairių politinių ir sociokultūrinių veiksnių bei pozicijų koegzistencija. Straipsnyje pateikiama 1863–1864 m. sukilimo atminties formų Lvovo mieste analizė, dėmesį sutelkiant į labiausiai sukilimo atminties kultūrą veikiančius segmentus: a) materialines viešąsias (atvirąsias) atminties formas (Lyčiakivo kapinės), b) materialines riboto naudojimo atminties formas (muziejų ekspozicijose ir fonduose saugomi eksponatai, archyvuose saugomi šaltiniai). Lietuviškos kilmės pėdsakais tyrime traktuotini šaltiniai ne tik etnine prasme, t. y. lietuviškos kilmės. Atsižvelgiant į sukilimo laikotarpiu vyravusias geopolitines nuostatas ir su savęs identifikavimu susijusias tapatumo raiškos tendencijas, straipsnyje lietuviškais pėdsakais laikomas Lietuvos plačiąja prasme, t. y. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, paveldas. Sukilimo atminties laukas (erdvine prasme) šiandien yra susitraukęs iki Lietuvos Respublikos teritorijos ribų. Atminties vietų, sietinų su 1863 m. sukilimu, Lvove gausu, bet jos ne visada matomos plika akimi. Absoliuti dauguma lankytojų jų neidentifikuotų kaip lietuviškų (etnografine prasme). Vyrauja lenkiškasis vizualinis naratyvas. Jo apstu visose atminties vietose: archyve (saugomi šaltiniai), muziejuje (eksponatai), Lyčiakivo nekropolyje esančiame 1863–1864 m. sukilėlių memoriale. Laukia ilgas darbas, siekiant atminties vietose saugomus šaltinius identifikuoti kaip lietuviškus ir jais remtis. Atminimo vietų egzistavimas liudija apie galimą sėkmingą jų panaudojimą, puoselėjant istorijos nuolatinumą ir aktualumą.The Uprising of 1863–1864 was not a one-day or regional phenomenon, it was a wide, all-encompassing social, cultural, political and military process. From the end of the 19th century the memory of the Uprising was controversial and varied in the collective, cultural and historical discourse, calling its participants rebels or heroes. From the very beginning the memory of the Uprising was predetermined by various political and socio-cultural factors and approaches. Analysis of various memory forms of the 1863–1864 Uprising in Lviv city has been done by focusing on the elements that have the biggest impact on memory: a) forms of the material public (open) memory (Lychakiv cemetery), b) forms of the material memory of limited use (materials in museum funds and archives). The traces of Lithuania have been interpreted not only from the point of ethnicity, i.e. as Lithuanian sources. Taking into account the geopolitical context at that time and self-expression and self-identification ambitions, the traces of Lithuania have been approached from a wider point, i.e. as the heritage of the Grand Duchy of Lithuania. Today the field of the memory (in the terms of space) of the Uprising has shrunk to the territory of the Republic of Lithuania. Although there are many places of the memory of the Uprising in Lviv, visitors can hardly identify them as Lithuanian (from the ethnographic point of view). Visually, the Polish narrative prevails in all places: in the archive where the sources are kept, in the museum where materials are exhibited, on the Monument to the Uprising of 1863-1864 on Lychakiv cemetery. It is going to be long work to identify and research the sources and places of the memory of the Uprising as Lithuanian. However, the very existence of them attests that they can be successfully used seeking to foster the continuity and relevance of history