Juridinis asmuo Lietuvos baudžiamojoje justicijoje

Straipsnyje analizuojamas juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės instituto įtvirtinimas Lietuvos baudžiamojoje teisėje. 2000 m. rugsėjo 26 d. patvirtinus Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – ir BK) juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė buvo numatyta beveik kas penktame BK Specialiosios dalies straipsnyje, dabar – kas antrame. Nors baudžiamoji atsakomybė juridiniams asmenims taikoma vis dažniau (pvz., 2011 m., palyginus su 2005 m., nubausta beveik tris kartus daugiau), tačiau beveik 90 proc. BK straipsnių, numatančių ir juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, „mirę“. Tai verčia abejoti tokios teisėkūros socialiniu pagrįstumu, kokybe juridinės technikos prasme. Straipsnyje nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo, prokuratūros institucijų, pirmos ir apeliacinės instancijos teismų praktikoje įsitvirtina iš esmės klaidingos nuostatos interpretuojant ir taikant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindus, numatytus BK 20 straipsnio 2 dalyje, pvz., įtarimų, kaltinimų formuluotės dėl juridinio asmens vadovo ar kito panašaus asmens nusikalstamų savanaudiškų veikų, padarytų pasinaudojus juridiniu asmeniu, iš esmės mechaniškai perkeliamos ir tokiam juridiniam asmeniui. Vadinasi, juridinis asmuo neretai yra baudžiamas neišsiaiškinus, kuo konkrečiai pasireiškė jo kaltė (jos turinys), koks juridinio asmens (tiksliau – juridinio asmens savininko (akcininko) ar pagrindinių juridinio asmens akcininkų, turinčių spendžiamojo balso teisę, ar visuotinio akcininkų susirinkimo, juridinio asmens valdybos ar kitos vadovaujančios struktūros) ryšys su kaltininko – fizinio asmens padaryta nusikalstama veika šio juridinio asmens naudai ar interesais. Toks ryšys turi būti abipusis ir pasireikšti ne tik tuo, kad kaltininkas – fizinis asmuo eina vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje ir turi atitinkamus įgaliojimus. Pripažinus, kad kaltininko – fizinio asmens nusikalstama veika buvo padaryta siekiant gauti turtinę naudą ar kitais juridinio asmens interesais, kartu reikia nustatyti, ar juridinis asmuo žinojo apie tokią kaltininko – fizinio asmens daromą ar rengiamą nusikalstamą veiką, ją suvokė, toleravo ar skatino, sudarė sąlygas tokios nusikalstamos veikos padarymui. To nenustačius situacija vertintina, kad kaltininkas – fizinis asmuo darydamas nusikalstamą veiką veikė savarankiškai ir savavališkai, o tokiu atveju juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn reikštų objektyvų pakaltinimą, t. y. juridinis asmuo patirtų baudžiamąją atsakomybę nesant jo kaltės. Straipsnyje pažymima, kad neretai nepagrįstai tvirtinama, jog nėra būtinų juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindų, jei juridinis asmuo dėl nusikalstamų juridinio asmens vadovo (ar kito panašaus subjekto) veiksmų patyrė didesnės turtinės žalos, negu gavo naudos (pvz., išvengė mokesčių). Tuo tarpu BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė „naudai ar interesais“ pirmiausia atskleidžia kaltininko – fizinio asmens nusikalstamos veikos tyčinės kaltės turinį, motyvus ir tikslus. Sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės pagrindimo klausimą šiuo aspektu, neturi reikšmės, ar dėl fizinio asmens nusikalstamos veiklos juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne. Minėta BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė nereiškia, kad kaltininko – fizinio asmens nusikalstamos veikos tikslas – gauti naudos juridiniam asmeniui – yra vienintelis ar pagrindinis. [...]Article deals with the entrenchment of the institute of criminal liability of a legal person in the Lithuanian criminal law. Upon approval of the Criminal Code of the Republic of Lithuania (hereinafter also referred to as the CC) on 26 September 2000, the criminal liability of a legal person was provided almost in every fifth (at present – in every second) article of the Special Part of the CC. Although criminal liability has been increasingly applied to legal persons (e.g., in 2011, if compared to 2005, almost three times as much punishments were imposed), however, almost 90 percent of the articles of the CC providing also for criminal liability of a legal person are “dead”. One doubt arises with regard to social legitimacy of such lawmaking and the quality thereof in the sense of juridical technique. The article points out that essentially erroneous provisions are being established in the practice of institutions of pre-trial investigation and prosecutor’s office, and in the caselaw of the courts of first and appeal instances when the grounds of a legal person’s criminal liability are interpreted and applied, which are provided for in Article 20(2) of the CC, e.g., the formulation of suspicions and charges regarding criminal, selfish deeds of the head of a legal person or regarding criminal, selfish deeds of a similar person, committed by making use of the legal person, are essentially transferred, mechanically, also to such a legal person. Consequently, the legal person is quite often punished without prior elucidation of a particular manifestation of its guilt (contents thereof), the link of the legal person (more precisely, the owner (shareholder) of the legal person or the main shareholders of the legal person having the right of decisive vote, or the general meeting of shareholders, the board of the legal person or other governance structure thereof) with the criminal deed committed by the culprit – a natural person – for the benefit or in the interests of that legal person. Such a link may be two-way and may be characterised not necessarily by the fact that the culprit – a natural person – is holding a governing office in the legal person and enjoys respective powers. Having recognised that the criminal deed was committed by the culprit – a natural person – in order to gain property benefit or in other interests of the legal person, alongside, one must establish whether the legal person was aware of such criminal deed committed or prepared by the culprit – a natural person, whether the legal person comprehended, tolerated or induced such a deed, or whether it created preconditions for commission of such criminal deed. Without establishing that, such a situation is to be assessed as the one where the culprit – a natural person – while committing the criminal deed, was acting independently and arbitrarily, whereas, in such a case, bringing the legal person to criminal liability would mean objective imputation, i.e. the legal person would be held criminally liable in the absence of its guilt. The article notes often unreasonable statements that there are no necessary grounds for criminal liability of a legal person if, due to criminal acts of the head of the legal person (or other similar subject), the legal person sustained more damage than gained benefit (e.g., evaded taxes). [...