Juozas Glinskis’s dramaturgy: trauma narratives

Šiame straipsnyje gilinamasi į sovietmečiu rašytą Juozo Glinskio dramaturgiją: pjeses Pasivaikščiojimas mėnesienoje, Grasos namai ir Kingas, kaip labiausiai atskleidžiančias sovietmečio traumas. Panašiai kaip absurdo dramų meistrai Samuelis Beckettas ar Eugene Ionesco, rašę po Antrojo pasaulinio karo, taip ir J. Glinskis renkasi paraboliškus siužetus, kurie perteikia totalitarinės sistemos prievartą žmogui, parodo, kaip šis destruktyvus mechanizmas veikia. Skirtingai nei jo amžininkai, šis dramaturgas siekė atskleisti savo gyvenamojo laiko košmarus, sovietmečio žiaurumą ir destrukciją. Iš esmės J. Glinskio perteikiamos poilsio namų, beprotnamio, internato istorijos yra traumos naratyvai, liudijantys apie išgyventą tikrovę ir būsenas, kurios išreiškė daugelio žmonių vidinę jauseną. Dabar šias dramas galima skaityti kaip įtaigius to meto dokumentus, fiksuojančius nelaisvę, išorinę prievartą ir vidinę destrukciją, prisitaikėlišką būtį ir kovos beviltiškumą.This article analyzes three Juozas Glinskis’ Dramas: “A Walk in the moonlight”, “The House of Menace” and “King”, which with parabolic plots describe the Soviet situation. All of them were staged in the theaters. The first one was shown in New York, the other two in Kaunas. To the West it was a message from a closed world and to the Lithuanian audience it was the diagnosis of their own life in a totalitarian system. The playwright wants to convey the mechanism of violence: it is power demonstration, aspiration to consolidate power at any cost and requirement of unconditional submission. The man in such a world is doomed to die, any resistance seems to be fruitless, pre-programmed to fail. However, even in such a world there is still a dream of freedom – spontaneous inner desire to overcome the constraints. So speaking about the lack of freedom the playwright exposed the system itself and by such a “theatre of cruelty” wanted to shake the inner man who had already accustomed himself to the Soviet regime