Dialogue with the Bible in the poetry of Liūnė Sutema and Birutė Pūkelevičiūtė: courageous search for existential hope

Šiuo straipsniu siekiama apmąstyti, ko Liūnė Sutema ir Birutė Pūkelevičiūtė klausia Biblijos, kokias atramas abiejų autorių lyrikai teikia archetipiniai Biblijos įvaizdžiai, kaip drąsūs poečių balsai perkuria biblines reikšmes, išlaikydami vertybės matmenį. Teorinis straipsnio aspektas derina fenomenologiją ir archetipinę kritiką. Liūnės Sutemos ir Birutės Pūkelevičiūtės poezija formuoja dialogą su vertybės ir moralumo matmenį saugančia krikščioniškąja tradicija ir grindžia šį dialogą ne besąlygišku vilties teigimu, bet vilties paieška žmonių kuriamame pasaulyje. Moderni sąmonė egzistencinės gelmės paslaptis mąsto yrančios socialinės tikrovės ir griūvančio tradicinio pasaulio perspektyvos kontekste. Abi autorės individualioje sąmonėje, subjektyvioje atskirybėje ieško bendrųjų žmogaus egzistencinės savimonės nuostatų, gebančių kurti gerą valią šio pasaulio erdvėje. Liūnė Sutema archetipinius Biblijos įvaizdžius ir situacijas pasitelkia siekdama atverti pasaulį griaunančio blogio daugiaprasmiškumą. Kančios problemą poetė sprendžia siekdama tapti atrama kitam kenčiančiajam, pasitikėdama poetinio žodžio galia. Transformuodama maldos žanrą („nenoriu būt atpirkta“), Liūnė Sutema teigia visų žmonių, teisiųjų ir kaltųjų, metafizinę bendrystę. Birutės Pūkelevičiūtės kuriamoje poetinėje erdvėje žmogaus marumo, kančios, kaltės problematika iškyla dviejų žmonių meilės ir neatšaukiamo intymaus kūniško suartėjimo kontekste. Gręžiantis į krikščioniškąją tradiciją erotinės meilės patirčiai suteikiamas universalaus žmonių tarpusavio ryšio matmuo. Kitaip nei Liūnės Sutemos poezijoje, Birutės Pūkelevičiūtės eilėse teigiama ne tik kaltųjų išganymo galimybė, bet ir būtinybė, kuri tampa įmanoma dėl žmogaus gebėjimo mylėti, suartėti ir pažinti kito sielą intymiausioje plotmėje, net jei mylimas žmogus yra nuodėmingasis.The paper analyzes dialogue with the Bible in the poetry of Liūnė Sutema and Birutė Pūkelevičiūtė. The aim of the paper is to explore how archetypal biblical situations and images enrich the poetry of the poetesses. Theoretical perspective combines phenomenology and archetypal criticism. The aim of the poetical works of Liūnė Sutema is to the soothe a human soul. She speaks about sufferings caused by one human being to another creatively and sensitively, contemplates existential dilemmas referring to the Bible. Meanwhile the poetry of B. Pūkelevičiūtė inspires carnal love, claims the existence of a bodily soul, reveals a powerful and controversial nature of woman, her dialogue with the biblical text is provoking. The poetesses are creative and sensitive in a different way, their personal experiences differ. Contrary to Liūnė Sutema, B. Pūkelevičiūtė declares not only a possibility of but also a necessity for salvation of beloved sinners. The both poetesses are seeking answers to existential dilemmas, contemplate the temporality of life, sufferings, free will, human responsibility. Their existentialist approach to love, sin, hope is built on dialogue with the Bible