Collective narratives: community based theatre practices

Bendruomenę įtraukiantis teatras laikomas ne vien šiuolaikinio teatro sudedamąja dalimi. Šis specifinis teatrinis judėjimas priklauso platesniam meno praktikų laukui, kuriame svarbiausia kūrybine sąlyga laikomas bendruomenės dalyvavimas ir į(si)traukimas į kūrybinį procesą. Ankstyvuosius bendruomenę įtraukiančio teatro projektus tradicinė teatrologija buvo linkusi vertinti kaip estetinių tikslų nesiekiančią bendruomenės saviraiškos formą, tačiau bendruomenės dalyvavimu ir bendradarbiavimu grįsti kūrybiniai projektai laipsniškai virto tokiu pastebimu šiuolaikinio teatro praktikos dėmeniu, kad šio reiškinio tyrimai neišvengiamai įsiskverbė ir į šiuolaikinės teatrologijos diskursą. Pastaraisiais dešimtmečiais skirtingose pasaulio vietose nuvilnijusi bendruomenę įtraukiančio teatro projektų gausa skatina teatrologus permąstyti tradicinius teatro reiškinių vertinimo kriterijus ir ieškoti naujų analizės metodų, tinkamų šio reiškinio tyrimams bei interpretacijai. Šiame straipsnyje siekiama aptarti bendruomenę įtraukiančio teatro fenomeną, pristatyti šiam reiškiniui nusakyti vartojamus terminus, išskirti ryškiausias dalyvavimu ir bendradarbiavimu grįstas kūrybines strategijas, padedančias menininkams kurti kolektyvinius naratyvus, išreiškiančius tam tikrų bendruomenių problematiką, interesus bei lūkesčius. Lietuvos teatro kontekste bendruomenę įtraukiančio teatro projektai nėra įprastas reiškinys, tačiau vienokiu ar kitokiu lygmeniu bendruomenės įsitraukimą, dalyvavimą, bendradarbiavimą skatinančių kūrybinių projektų pasitaiko. Straipsnyje analizuojamas režisierės Vegos Vaičiūnaitės ir aplinkos teatro trupės „Miraklis“ spektaklis Pro Memoria Šv. Stepono 7, sukurtas 1995 m., menininkams bendradarbiaujant su daugiakultūre vieno Vilniaus senamiesčio kvartalo bendruomene, ir Kauno šokio teatro „Aura“ šokio spektakliai, sukurti bendradarbiaujant su senjorais („Tylus ėjimas“, 1999, choreografai: Liz Lerman Dance Exchange (JAV) nariai, Birutė Letukaitė), judėjimo negalią turinčiais žmonėmis („Kelias“, 2001, choreografė Lois Taylor), neregiais („re-gi-ne-re-gi“, 2002, choreografė Letukaitė).Community-based theatre is not only an integral part of contemporary theatre. This specific theatrical movement belongs to the wider field of such art practices, in which the participation of the community and community involvement into artistic process is considered to be the most important creative condition. Community-based theatre is an effective means for communities to share collective stories, get involved into social and political dialogue and break down the exclusion of marginalized groups. In recent decades, community-based theatre became such a widespread field that it encourages theatre researchers to rethink traditional criteria of performance analysis and to search for new analytical tools suitable for the analysis and interpretation of this phenomenon. This article aims to discuss the phenomenon of community-based theatre and to present such participatory and collaborative creative strategies which help artists create collective theatre narratives expressing problems, interests and beliefs of certain communities. Community-based theatre projects are not widespread in Lithuanian art context. However, there are some creative projects which promote community involvement, participation and collaboration between artists and community members to some extent. The article refers to theoretical issues of community-based theatre and focuses on two case studies: the production "Pro Memoria Šv. Stepono 7" ("Pro Memoria Saint Stephen’s Street, Number 7"; theatre company Miraklis, directed by Vega Vaičiūnaitė in 1995 in collaboration with multicultural community of one quarter of Vilnius old town) and the performances by Kaunas dance theatre Aura "Tylus ėjimas" ("Silent walk", 1999) created in collaboration with elders, "Kelias" ("Road", 2001) created in collaboration with disabled, "re-gi-ne-re-gi" ("seedo-not-see", 2002) created in collaboration with blind people