Why interwar Lithuania did lose Vilnius and contemporary Lithuania lags behind Estonia?

Straipsnyje lyginamas nacionalinių pinigų įvedimas ir stabilizacija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikose (LR I ir LR II). Šie diachroniniai palyginimai papildomi sinchroniniais – LR I lyginama su Estija, Latvija ir Lenkija, o LR II – su Estija ir Latvija, gretimomis šalimis, kurios vienu metu sprendė nacionalinės valstybės kūrimo ir makroekonominės stabilizacijos problemas. Ir vienoje, ir kitoje epochoje LR paskutinė įsivedė nacionalinius pinigus, nors tarpukariu tik Latvija aplenkė Lietuvą tuos pinigus galutinai stabilizuodama. Palyginimų tikslas yra išaiškinti LR vėlavimo priežastis ir jo padarinius. Pirmiausia išryškinami LR I ir LR II ekonominės situacijos pirmaisiais nepriklausomybės metais panašumai ir skirtumai. Išryškinant panašumus, parodoma, kad sovietinio komandinio-administracinio ūkio prototipas buvo Pirmojo pasaulinio karo laikų kaizerinės Vokietijos karinė administracinė ekonomika, kurios poligonu tapo Oberosto kraštas (apėmęs ir šiuolaikinės Lietuvos teritoriją), kur administracinė ūkinės veiklos kontrolė įgijo griežčiausias formas. Grįžimą prie kapitalistinės laisvosios rinkos ekonomikos ir makroekonominės pusiausvyros atkūrimą ankstyvuoju tarpukariu sukomplikavo nepaprastosios išlaidos nepriklausomybės karams, dar tik besikuriančioms nacionalinėms valstybėms neturint administracinių gebėjimų surinkti tradicinio tipo mokesčius. Visos Lietuvos kaimynės nepriklausomybės karus finansavo infliaciniu mokesčiu, pačioje nepriklausomybės pradžioje įsivedusios nacionalinius pinigus ir iki 2/3 visų valstybės pajamų gaudamos iš senjoražo. Vos ne tarp visų nepriklausomybės karus moderniaisiais laikais kariavusių šalių LR I unikali savo monetarine „neoliberalia iki neoliberalizmo“ finansų politika, išsivertusi be senjoražo pajamų, padovanotų Vokietijai, su kuria Lietuva iki pat 1922 m. išlaikė pinigų sąjungą. Nepriklausomybės atkūrimo laikais delsimą nutraukti pinigų sąjungą su buvusiu imperiniu siuzerenu (Rusija) lėmė Gedimino Vagnoriaus vyriausybės pasirinkimas ir po tarptautinio LR II nepriklausomybės pripažinimo 1991 m. rudenį tęsti pirmoje tų metų pusėje pasiteisinusias infliacijos lenktynes, kuriose išlošdavo sparčiausiai atlyginimus ir kainas keliančios rublio zonos narės. Taigi dėl taupios LR I finansų politikos ankstyvojo tarpukario Lietuva kentėjo tik dėl importuojamos iš Vokietijos infliacijos, atsikovojusi nepriklausomybę ir toliau išlaidavusi Lietuva infliaciją iš Rusijos ir importavo, ir eksportavo. 1992 m. rudenį talonui tapus vienintele teisėta mokėjimo priemone, LR II vyriausybė dar aštuonis mėnesius savo išlaidoms dengti naudojo infliacinį mokestį, vykdydama moraliai nepateisinamą taikos sąlygomis finansų politiką, kuri dėl masinės privatizacijos vykdymo artimomis hiperinfliacijai sąlygomis turėjo pragaištingų ilgalaikių padarinių Lietuvos ekonominei raidai – nulėmė jos didėjantį atsilikimą nuo Estijos. O tarpukario nepriklausomybės pradžios LR I vyriausybės padarė strateginę klaidą, atsisakydamos infliacinio mokesčio nepaprastosioms nepriklausomybės karo išlaidoms finansuoti. Jis mažiau gyventojų turinčioms ir ne mažiau už Lietuvą nuo Pirmojo pasaulinio karo veiksmų nukentėjusioms Estijai ir Latvijai davė išteklių mobilizuoti apie 70 000 vyrų kariuomenes. Vykdydama neadekvačią karo sąlygoms taupią ir atsakingą finansų politiką, valstietiškai šykšti Lietuva 1920 m. rudenį turėjo tik apie 30 000 vyrų kariuomenę, kuri buvo per maža ir silpna apginti Vilnių nuo vienos dvarponiškai išlaidžios Lenkijos (kuri kaip ir kitos Lietuvos kaimynės savo 1918-1920 m. karus finansavo iš infliacinio mokesčio pajamų) tariamai sukilusios divizijos.Paper compares the introduction and stabilization of national currency in the First and Second Republics of Lithuania (LR I and LR II) during the years 1918-1922 and 1990-1993, respectively. These diachronic comparisons are supplemented by the synchronic ones where LR I is compared with Estonia, Latvia, and Poland and LR II with Estonia and Latvia. Jointly with Lithuania, all these countries faced the challenge of nation state building simultaneously with the macroeconomic stabilization. Both times, Lithuania was the last to introduce the national currency. The analysis starts with a discussion of the similarities and differences in the economic situations of the LR I and LR II during the first years of independence. In this discussion, the author argues that the prototype of the Soviet command administrative economy was the administrative war economy of Kaiser Germany during WWI, with occupied Lithuania suffering under extreme forms of the administrative control of economic activities by the Oberost authorities. The restoration of the capitalist free market economy and macroeconomic equilibrium was complicated by the extraordinary spending to finance the independence wars in 1918-1920 when national statesin-making lacked administrative capacities to collect taxes in the ordinary ways. Therefore, all Lithuanian neighbours did finance their independence wars by inflation tax, introducing national currencies almost immediately after proclaiming independence and collecting up to 2/3 of the total state revenue from the seigniorage. Among all countries fighting indepenendence wars in the modern times, Lithuania was probably unique in its persistent effort to pay the war cost without the inflation tax. As Lithuania maintained a monetary union with Germany up to 1922, it donated to this country the seigniorage income and was not able to draft all its available manpower because of monetary restrictions. At the same time, the early LR I provides for the posteriority an example of the frugal management of state finance policies even under extraordinary circumstances. This example still lacks the due appreciation by neoliberal monetarist apologists of the sound monetary and fiscal policies. During its early time of restored independence, LR II procrastinated to end the monetary union with its former imperial suzerain (Russia) too for quite a different reason: the choice of the Gediminas Vagnorius’ government to participate in the “inflation race” in the rouble zone after September 1991 when the restoration of independent Lithuania was internationally recognized. The winners in this race were the former republics of the USSR that were the leaders in rising prices and wages. Therefore, while Lithuania in 1918–1922 suffered only from imported (from Germany) inflation, in 1991–1992 this country both imported and exported inflation. While permissive policies of the Vagnorius government helped to void the efforts of the Moscow to undermine Lithuanian independence in January–August 1991 by the economic blockade, their continuation after the dissolution of the USSR delayed the onset of macroeconomic stabilization until the early summer 1993. Even after October 1st, 1992 when the national provisional currency talonas became the only legal tender in Lithuania, its govermnent continued collecting the inflation tax, which was immoral given the absence of the war or other extraordinary circumstances. Because of the delayed macroeconomic stabilization, market reforms in Lithuania were conducted in the wrong sequence, with a large-scale privatization enacted under conditions, near to hyperinflation, which favoured prolonged rent-seeking by the early winners. [...