Vilniaus Kreivojo miesto paleoreljefo rekonstrukcija interdisciplininiais metodais

Nuo 2008 m. atliekami kompleksiniai tyrimai Vilniaus kalnų parke atskleidė, kad kalvyno pirminis reljefas buvo ypač smarkiai keičiamas nuo 1831 m., kai šioje teritorijoje buvo pastatyta carinė tvirtovė. Kariniais tikslais buvo žeminamos dominuojančios aukštumos, užpilamos reljefo neigiamos formos – raguvos, nukasinėjami ištisi kalvyno plotai, aukštinamos natūraliai susiformavusios aikštelės – amfiteatrai. Paskutinė ryški invazija, lėmusi kalvyno reljefo pokyčius, įvyko įrengiant kalvyno teritorijoje Dainų estradą. Mūsų tyrimų metu atkurtas Kreivosios pilies bei gretimų teritorijų paleoreljefas rodo, kad Kreivoji pilis–miestas turėjo kur kas sudėtingesnę erdvinę struktūrą, nei buvo įprasta manyti. Pagrindinės kalvyno mikroformos – Plikasis, Stalo, Bekešo kalnai su kalvagūbriais bei jas jungę amfiteatrai – mūsų dienas pasiekė arba labai pakitusios, arba, kaip kalvyno dalis Antakalnio kryptimi, ilgainiui visiškai išnyko. Ypač pasikeitusi kalvyno dalis Stalo kalno vietoje. Iš esmės dabartinė jo aikštelė buvo suformuota nukasant atskiras aukštumas bei užpilant jas skyrusias raguvas. Nors konkrečių, mūsų tyrimais aptiktų, mikroformų įtakos Kreivosios pilies gynybinėje schemoje, pasiūlytoje ankstesnių tyrėjų, suvokimas yra tolesnių tyrimų objektas, tačiau kai kurias įžvalgas galime daryti jau dabar. Pirma, tyrimų metu išryškėjęs raguvų tinklas yra potencialios komunikacijų ašys. Jų lokalizacija rodytų, kad vienos jų galėjo būti naudojamos Kreivosios pilies–miesto vidinėje erdvėje, o kitos buvo skirtos susisiekti su išore. Kreivojo miesto viduje išsiskyrė dviejų kelių ašys. Jos jungė šiaurinį amfiteatrą su pietiniu – buvusiais papiliais. Pastaruosius perskyrė centrinė kalva, kurios tik nedideli fragmentai išliko iki mūsų dienų. Funkciniu požiūriu ši kalva jungė Stalo kalną su Plikuoju. Ties jo galais buvo susiformavę strategiškai svarbūs komunikaciniai mazgai (3 pav.). Paleoreljefo ir dabartinio reljefo skirtumai ypač akivaizdūs Plikojo kalno vakariniame šlaite ties Vilnia. Čia aptiktos raguvos (R1, R2, R3, R13, R14) bylotų, kad į Plikojo kalno amfiteatrą (Am1) galėjo būti patenkama ne tik iš šiaurinės (R4), bet iš vakarinės pusės. Jau dabar matyti, kad raguvos šlaite driekiasi dėsningai miesto atžvilgiu, ir pagrindinės kelių trasos nukreiptos į jas, o kiekvienos iš jų konkrečią įtaką miesto struktūrai turėtų atskleisti šlaitų tyrimai. Išryškėjęs raguvų tinklas rodo, kad buvęs stiprus Kreivosios pilies ryšys su kitomis Vilniaus dalimis veikė visą miesto raidą. Tad keičiasi Vilniaus genezės koncepcija: XIV a. miestas vystėsi ne tik nuo Aukštutinės–Žemutinės pilių komplekso, bet lygiai taip pat buvo veikiamas dviejų židinių – Kreivosios bei Žemutinės pilių 1 (11 pav.: B). Ši situacija lėmė, kad ankstyvuoju laikotarpiu miestas plėtėsi ne tik ir ne tiek šiaurės–pietų, Vilnios, kryptimi, bet vyrauja vakarų–rytų ašis. Istoriniai įvykiai, paskatinę Kreivosios pilies–miesto išnykimą, lėmė, kad nuo XIV a. pab. – XV a. pr. urbanizuojama tik dabartinio senamiesčio teritorija, o ankstyvoji ašis išlieka tik kaip rudimentas. Tad dabar S. Lasavicko XX a. 7 dešimtmetyje iškelta idėja dėl galimos papilio gyvenvietės Antakalnio-Viršupio-Nemenčinės- Polocko kryptimi įgauna realų pagrindą. Tai liudytų kol kas negausūs archeologiniai duomenys, senoji kartografija bei raguvų, atspindinčių senųjų kelių vietas, išsidėstymas reljefe. Tad ateities tyrimai teritorijoje tarp Stalo kalno bei Olandų gatvės įgauna svarbią reikšmę Kreivosios pilies tyrimų kontekste.The article analyses issues of the Crooked Castle (Curvum castrum) of Vilnius in the Middle Ages. Having located this castle in the 1930s–1960s in the territory of the current Kalnų Parkas, the necessity arose to define its relationship with the Lower and Upper castles. To achieve this goal, researchers first of all had to answer the important question of how the current relief differs from what it was in the 14th century. A group of scholars from the Lithuanian Institute of History undertook to implement this task. On the basis of interdisciplinary research methods, the article presents a reconstruction of the paleorelief of the hills, and discusses the scale of changes in the terrain and their causes