Second life of castles: cultural memory and reconstruction of historical castles in modern Lithuania

Pirmine ir bendriausia prasme pilys suvokiamos kaip statinys – gynybinis įtvirtinimas. Tačiau greta šios materialistinės sampratos visada egzistavo ir kitas pilies pavidalas – simbolinis. XVIII-XIX a. europiečių pasaulėvokos transformacijos naujomis reikšmėmis papildė ir pilių simbolinį lauką. Jos tapo estetikos ir kultūrinės atminties objektais. Vaizdžiai tariant, jos buvo prikeltos naujam gyvenimui ir šiame gyvenime joms teko gyventi jau ne pagal gynybinės architektūros, o pagal minėtų diskursų dėsnius. Svarbiausias šio tyrimo objektas – kultūrinės atminties sukurti pilių vaizdiniai ir jų sąveika su paveldo rekonstravimo praktika. Kalbama būtent apie lietuviškąją (lietuviškai kalbančios bendruomenės) moderniąją atmintį, t. y. atmintį, kuri remiasi istoriniu mąstymu ir kurios ištakos slypi nacionalizmo ideologijoje. Lietuvių atveju šias ištakas tenka nukelti į XIX a. antrą pusę. Bendrame Europos tautų ir kaimynų kontekste lietuviai gana vėlai atrado pilis. Tačiau tas atradimas virto tikra meile. Jos neatsisakyta nei sovietinių represijų akivaizdoje, nei kitais sunkmečiais. Priešingai, kritiškiausiais momentais pilys kaip simboliai tapdavo tautos susitelkimo ir vilties vietomis. Šiandien lietuviai yra rekonstravę (restauravę, atkūrę) ar bent jau nuodugniai ištyrinėję kone visas savo mūrines pilis ir jų liekanas. Visi šie faktai verčia daryti prielaidą, kad pilys yra viena reikšmingiausių lietuvių atminties vietų (Pierre Nora vartojama sąvokos prasme (Nora 1997, 1-20)). Tyrimas ir skiriamas šios prielaidos analizei. Dėl temos platumo tyrimas nepretenduoja į išsamumą ar išbaigtumą. Veikiau tai kontūrai gilesnėms studijoms ir medžiaga diskusijoms. Kalbant apie pilių atmintį, neišvengiamai susiduriama ir su laisvės tema. Ji pasireiškia kaip pilių vaizdinio dalis (vidinis atminties komponentas) arba kaip galimybė ar jos neturėjimas nevaržomai (laisvai) interpretuoti, rekonstruoti pilis (išorinis atmintį sąlygojantis veiksnys). Tai šiai temai teikia sąskambių su konferencijos, skirtos laisvės kovų regione istorijai ir atminčiai, pagrindine tema.In the European tradition, cultural memory of the castle is first of all stone castles, Lithuanian cultural memory – hill forts, stone castles, that disappeared long ago. Cultural memory of hill forts goes back to the 19th century. The way of cultural memory of stone castles was long and complicated: Lithuanians had to make a distinction which heritage is own and which is others', acknowlege that Polish built the most important castles, deal with memory games of the Soviet time. Changes in cultural memory are linked to changes of a political system. Cultural memory consolidates the nation and helps search for cultural identity. During the last 130 years hill forts have been and still are the most important landmark in Lithuanian cultural memory. Reconstructed heritage provides much information about modern society, cultural memory, ideologies of the past and present needs. It is more informative than an "authentic" object itself. When heritage, a silent and neutral witness of the past, undergoes restoration it is consciously or sub-consciously replaced with what is acceptable for the restorer fulfils his expectations, restores his memory. The same has happened with castles. They have been made more Lithuanian like, important and decorative, older than they were just to be proud of. Cultural memory underlies the reconstructed object and the process of reconstruction