Ar valstybės nemokumas yra pagrįstas pagrindas sustabdyti/panaikinti tarptautinių finansinių įsipareigojimų vykdymą?

Darbo tikslas yra atsakyti į klausimą, ar valstybės nemokumas yra teisėtas pagrindas sustabdyti arba panaikinti tarptautinių įsipareigojimų vykdymą. Jam pasiekti naudojami aprašomasis, analitinis bei palyginamasis metodai. Magistro baigiamasis darbas yra sudarytas iš keturių pagrindinių dalių. Pirmiausia yra pristatoma valstybės kaip tarptautinės teisės subjekto samprata, bendra valstybės skolos charakteristika, pateikiamas nemokios valstybės apibrėžimas bei analizuojama valstybės atsakomybė vienašališkai sustabdant tarptautinių įsipareigojimų vykdymą arba jų atsisakant. Nors istoriniu kontekstu nemoki valstybė nėra naujiena, tačiau net ir tuo atveju kuomet valstybė tiesiog atsisako vykdyti savo įsipareigojimus, vis dar nėra jokio teisinio mechanizmo priverčiančio ją mokėti. Antrojoje dalyje atskleidžiama nemokios valstybės ir jos kreditorių santykių reglamentacija, aptariami bendrieji teisės principai taikytini valstybės nemokumui. Analizuojama dabartinė nemokių valstybių problemų sprendimo praktika bei atskleidžiamos pagrindinės teisinės problemos. Pastebima, kad dauguma susitarimų, susijusių su nemokios valstybės skolų mokėjimu, yra palikta evoliuciniam procesui ir nors yra buvę keletas iniciatyvų sukurti teisinį mechanizmą ir unifikuoti valstybės skolos pertvarkymo mechanizmus, jie visi buvo atmesti. Šiuo metu dauguma susitarimų dėl nemokios valstybės skolos peržiūrėjimo yra vykdomi Londono ir Paryžiaus klubuose, kur sprendimus priiminėja šalys kreditorės. Tuo būdu pažeidžiamas kertinis teisės principas, kad niekas negali būti teisėju savo paties byloje. Trečioji dalis yra skirta sąlygų, kurioms esant nemoki valstybė gali teisėtai atsisakyti vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, analizei. Prieinama prie išvados, kad valstybės nemokumas gali būti teisėtas pagrindas sustabdyti arba panaikinti tarptautinių įsipareigojimų vykdymą, tačiau tik esant tam tikroms aplinkybėms – kuomet tarptautinių finansinių įsipareigojimų vykdymas pažeidžia pagrindinius nemokios valstybės piliečių poreikius bei teises. Paskutinėje dalyje pristatomi siūlymai kaip galima būtų teisiškai reguliuoti nemokios valstybės ir jos kreditorių santykius. Pateikti projektai palyginami, aptariamos jų trūkumai ir privalumai.Author of this article raised question if the insolvency of a State is the legitimate basis for suspension or repudiation on international financial obligations. Since there is no uniform way to deal with the issue, the attention is given to different practices and guidelines of court’s reasoning. In order to answer the legal question, prove or neglect the hypothesis and fulfill goals descriptive, analytical and comparative methods are used. The paper consists of four major parts and proceeds in the following order. Part one provides general understanding of State as subject of international law, gives basic legal characteristics of Sovereign debt, introduces the legal definition of insolvent State and explores responsibility of the State in case of unilateral suspension or repudiation on external public debt. The second part explores the existing judicial regulation, defines the absence of international law containing a uniform or a codified insolvency law of states and outlines the main principles applicable to the dispute resolution between insolvent Sovereign State and its creditors. This section also analyzes the frequent practice of solvency crises resolutions and sifts through main judicial problems. It is concluded that current Sovereign crisis resolution violates the main fundamental principle of the rule of law: that one must not be judge in one's own cause. Author emphasizes that diversity among creditors creates uncertainty among all participants as to how the restructuring process will unfold and causes litigation problems. Absence of the order of priorities in creditor claims empowers insolvent Sovereign to choose the order of repayment among its creditors based not on justice but rather on its political imperatives or financing needs. Part three is dedicated to the analysis of circumstances precluding wrongfulness in case of unilaterally breaking the debt contract by refusing to pay or suspension of payments due to states inability to pay caused by state of insolvency. It is concluded in the paper that a Sovereign State has a right to repudiate or restructure if treaty provides such a possibility, or when debt contract was illegitimate, or creditor gave its consent to nonfulfillment of obligation. Finally author draws the conclusion that insolvency can be legitimate basis to repudiate or suspend fulfillment of State obligation, but only under limited circumstances – when the fulfillment of financial obligation infringes the basic needs of the people of insolvent debtor state and violates their human rights. The last part represents proposals for Sovereign crises resolution. Author analyses the benefits as well as limitations the foremost suggestions for Sovereign insolvency regulation, and makes the comparison of them