Kristijono Donelaičio atminties paveldas

Recenzijoje analizuojama Domo Kauno studija „Kristijono Donelaičio atminties paveldas“ (2016), kuri parodo, koks nelengvas buvo Donelaičio kūrybos kelias į lietuvių širdis nuo pat pirmosios publikacijos 1818 metais. Pirmoje dalyje pristatomos asmeninės Donelaičio bibliotekos rekonstravimo galimybės. Analizuojama bendroji to meto kultūrinė situacija Prūsijos Karalystėje, būsimųjų kunigų studijų Karaliaučiaus universitete aplinkybės, kaimo kunigų darbo bei gyvenimo Rytų Prūsijoje ypatybės. Nagrinėjami klebonijose kaupti lietuviškieji valdžios įsakai, paliepimai ir pamokymai. Bibliotekos rekonstrukcijai skirta studijos dalis baigiama sąrašu lietuviškų leidinių, galėjusių būti Donelaičio asmeninėje bibliotekoje. Kitos dvi studijos dalys iš esmės skirtos Donelaičio asmens ir kūrybos pripažinimo etapų analizei. Donelaičio pripažinimo kelias dalijamas į du etapus: pirmajame vyravo filologijos ir etnologijos mokslų interesas, antrajame – atsikūrusios nepriklausomos Lietuvos valstybės pareiga saugoti ir aktualinti kūrybinį tautos paveldą. Didžiausia yra trečioji, atminties įprasminimo tradiciją analizuojanti studijos dalis. Daugiausia dėmesio skiriama istorijai, rodančiai pastangas įprasminti Donelaičio asmenį materialiaisiais paminklais. Knyga parašyta aiškia, vaizdinga kalba. Vis dėlto antroje ir trečioje dalyje atsiranda redagavimo skubos žymių. Domo Kauno studija – tai atviras kreipimasis į akademinę bendruomenę perimti estafetę: toliau tirti, rinkti, saugoti su Donelaičiu susijusį paveldą ir rūpintis materialiuoju jo atminimo įamžinimu