Challenges of globalization for Lithuanian diaspora education

Šiandien, kai iš praėjusio amžiaus vidurio paveldėta lituanistinio švietimo sistema ima aptarnauti naujausios lietuvių emigrantų bangos poreikius, iškyla būtinybė peržiūrėti paveldo ir globalizacijos įtampos poveikius naujosios bangos išeivių lituanistinio ugdymo turiniui ir organizacinei praktikai. Klausimas, kaip lietuvybės išsaugojimo siekiai sietini su įsigyvenimu į naujųjų tėvynių, t. y. imigracijos kraštų tikrovę, nuolat buvo keliamas išeivijos spaudoje. Buvo daug prognozuota, ginčytasi ir laikui bėgant skaudžiai tikrintos prielaidos. Šiandienė globalizacija ir naujoji lietuvių posovietinės emigracijos banga iš naujo kelia lemtingus uždavinius. Straipsnyje analizuojami globalizacijos iššūkiai lituanistiniam išeivijos švietimui. Lietuvos valstybės institucijos, kurios prisiima atsakomybę už migracijos bei švietimo politikos formavimą turi suprasti, kad mokyti galima tik visiems (ypač patiems mokytojams) kartu mokantis. Šiandien negalima atskirti lituanistinio švietimo uždavinių nuo pačios Lietuvos mokyklų ugdymo turinio kaitos tikslų. Pasaulio veidas ir lietuvių vieta tame pasaulyje yra labai judrus ir dar labiau jautrus dalykas. Diasporos ilgaamžiškumo viltis negali būti išimtinai uždengta sugrįžimo arba susigrąžinimo siekių. Todėl turimas lietuvių kalbos mokymo arsenalas privalo būti atnaujinamas, sodrinamas kolektyvinės atminties ir lietuvių tautinio charakterio (savi)pažinimo darbų rezultatais.What challenges does globalization pose for Lithuanian education in the diaspora communities – especially in relation to a diversity of conceptions of Lithuanian identity and the way these conceptions have historically changed both in the diaspora and in Lithuania itself? It is the thesis of this paper that in meeting these challenges Lithuania should create a history that would fortify the national resilience of Lithuanians dispersed throughout the world. This resilience is impossible without a conscious resuscitation of historical and cultural memory and without the strengthening of ethno political identity, two tasks that should decisively augment the content of Lithuanian education too often limited to the preservation of the Lithuanian language. When Lithuanians emigrating abroad take the principles of civic and cultural participation that they've brought with them and harmonize these with the traditions of cultural and political expression they find in the receiving country, they can conquer that country not only by not losing their own identity but also by expanding the latter into a more complex construction combining the identities of several countries. Today the tasks of Lithuanian education abroad are not to be separated from the tasks of changing the educational content of schools in Lithuania. Hopes for the longevity of the diaspora cannot be exclusively exhausted by the goals of getting people to return and returning. Therefore the existing arsenal of teaching the Lithuanian language must be renewed and enriched by the results of better efforts at collective memory and (self) knowledge of the Lithuanian national character