The Government of Lithuania and the repatriation of World War I military refugees to Lithuania from 1918-1924

Šis straipsnis - apie Lietuvos karo pabėgėlių (arba taip vadinamų karo tremtinių) vaidmenį politiniame ir socialiniame Lietuvos valstybės ir tautos formavimosi procese 1918 – 1924 metais. Pirmojo pasaulinio karo metu iš Lietuvos į Rusiją pasitraukė daugiau nei pusė milijono įvairių tautybių gyventojų. Dalies šios gyventojų masės grįžimas Lietuvai tapo rimtu iššūkiu, bet taip pat ir galimybe karo pabėgėlius įkurdinti naujoje politinėje erdvėje ir paversti lojaliais valstybės piliečiais bei tautos nariais. Karo nublokštųjų repatriacija, kontrolė ir filtravimas atspindėjo Lietuvos valstybės pastangas apibrėžti naujas politines, socialines ir kultūrines nepriklausomos valstybės ribas. Jeigu ankstyvoji Lietuvos repatriacijos politika, buvo gana liberali, po 1922 metų vidurio ji tapo griežta ir konservatyvi. Pagrindiniu repatriacijos kriterijumi tapo etniškumas. Šis pasikeitimas atspindėjo ne vien politinės atmosferos kaitą Lietuvoje, kurią nuo 1923 metų valdė krikščionys demokratai, bet ir valstybės aparato pastangas atsikratyti daugiatautės Rusijos imperijos palikimo. Be to, jis atspindėjo ir besikeičiančią valdžios politiką tautinių mažumų atžvilgiu: tos liberalios teisės, kurias pastarosios įgijo 1918 metais, nuo 1922-1924 metų pamažu buvo vis labiau varžomos. Daugeliui pabėgėlių jų pirmieji kontaktai su nepriklausomos Lietuvos valstybės simboliais ir institucijomis buvo ypatingai reikšmingi, kadangi jie formavo jų naują „valstybinį” identitetą.The article focuses its attention on the role of Lithuanian military refugees (or so-called military exiles) in the political and social life of Lithuania and the formation of the Lithuanian nation from 1918-1924. During World War I, Lithuania saw more than half a million of people of various nationalities leaving for Russia. It became a serious challenge for many of them to return to their motherland. The Government of Lithuania, however, saw their return as an opportunity for them to settle in a new political space and become loyal citizens of Lithuania. The repatriation, control and filtration of military refugees mirrored the efforts of independent Lithuania to define its new political, economic, social and cultural boundaries. The early repatriation policy was quite liberal; however, in 1922 the Government started conducting a strict and conservative repatriation policy. Ethnic identity was the main criterion for a person to be repatriated. It could be seen not only in the political atmosphere in Lithuania governed by Christian Democrats, but also in the efforts of the Government to dispose of the inheritance left by the multinational Russian Empire. It also reflected the ongoing changes in the politics regarding national minorities. All the liberal rights acquired by the latter in 1918 were gradually restrained from 1922-1924. Many refugees considered their first contacts with symbols and institutions of newly independent Lithuania to be highly significant on the path of formation of a new “national” identity