Manifestations of the compositional principles of the quodlibet in collages of the 20th century

Svetimos medžiagos implikavimo į naujai kuriamą kompoziciją tradicija, savo kelią pradėjusi nuo pirmųjų daugiabalsės muzikos žanrų (organumo, kondukto, moteto ir kt.), įsitvirtinusi XVI a. muzikoje kvodlibeto, ensalados (Ispanija), medley (Anglija) ir kituose žanruose, ypač sureikšminama XX a. koliažuose. Tyrinėjant pastarosios postmodernistinei muzikai būdingos technikos ypatumus, paaiškėjo, kad muzikoje, skirtingai nei dailėje, kur koliažas buvo labai nauja ir originali technika, randame akivaizdžių sąsajų su XVI a. kvodlibetu. Iškelta hipotezė, kad koliažas yra vokiškojo kvodlibeto žanro postmoderni versija, nepasitvirtino, nes ištyrinėjus nemažai XX a. koliažo pavyzdžių (Berio kūrinio „Sinfonia“ trečią dalį, Iveso IV simfoniją, Martinaičio „Serenadą panelei Europai, Kutavičiaus „Du koliažus“ ir kt.) rasta ir praėjusiame šimtmetyje, t. y. Iveso, sukurtų kvodlibeto žanro pavyzdžių („This Scherzo Is A Joke“, „Study No. 20“ ir kt.). Detali XVI a. ir XX a. kvodlibetų bei koliažų analizė atskleidė šių kompozicijų ne tik akivaizdžius panašumus, bet ir skirtumus. [...] Analizuojant XX a. muzikinius koliažus pravartu atsigręžti į anksčiau susiformavusias muzikines tradicijas ir remtis jau sukurtų kompozicinių technikų technologiniais principais – nors kvodlibeto ir koliažo technikos nėra identiškos, jose išryškėja tikrai nemažai sąlyčio taškų, atveriančių tolesnius intertekstinius kompozicijų tyrinėjimus.The tradition of implicating foreign material in a newly created composition that started its way with the first genres of polyphonic music (organum, conduct, motet and others) that became established in music of the 16th century in the genres of quodlibet, ensalada (Spain), medley (England) and others became especially important in collages of the 20th century. When investigating into the peculiarities of the technique of the latter that is characteristic of postmodernistic music, it turned out that if collage in art was a very new and original technique, in music we find obvious links with quodlibet of the 16th century. The hypothesis put forward that collage is a post-modern version of German quodlibet was not confirmed because having examined a large number of examples of collage of the 20th century (Luciano Berio "Sinfonia" part III, Charles Ives "Symphony No. 4", Algirdas Martinaitis "A Sonata to Mademoiselle Europe", Bronius Kutavičius "Two Collages" and others.) it was discovered in the past century, too, that is, examples of quodlibet genre created by Charles Ives ("This Scherzo Is A Joke", Study No. 20 and others). A detailed analysis of quodlibets and collages of the 16th and 20th century revealed not only obvious similarities between these compositions but also differences between them.[...] When analysing musical collages of the 20th century it makes sense to turn back to the earlier formed musical traditions and base oneself on the technological principles of already created compositional techniques – though the quodlibet and collage technique are not identical, there are many things in common that provide possibilities for further intertextual investigations into compositions