Functions and fate of pre-court documents in the Grand Duchy of Lithuania in the mid-16th century: summons registration journals

Šiuolaikinėje LDK teisinės kultūros istoriografijoje ne itin domėtasi teisinio proceso organizavimu (ypač teismo praktikos) ir teismo raštinės vaidmeniu priešteisminiame etape. Akivaizdu, kad, viena vertus, vis aktyviau į teismą besiskverbiantis rašytinis dokumentas reikalavo teismo (ar administracijos apskritai) raštinę priartinti prie teismo klientų, kita vertus, gausėjant rašytinių dokumentų, būtinų teismo procesui, atsirado poreikis juos sisteminti, rūšiuoti ir, galimas dalykas, pradėti vesti specializuotas „knygas", arba vadinamuosius registrus. Kitaip tariant, teismo (arba administracijos) raštinė turėjo labiau biurokratėti. Tačiau, hipotezę, jog raštininkai buvo įpareigoti vesti kažkokius registrus-sąsiuvinius, kuriuose pasižymėdavo išduotų šaukimų svarbiausius duomenis, iki šiol galėta paremti tik situacijos, susiklosčiusios rengiant Antrąjį Lietuvos Statutą (ALS), vertinimu. Būtent jame, įteisinusiame teismų reformą, buvo įrašyti straipsniai, reguliuojantys teismo sesijų organizavimą, o juose - įpareigojimas teismo raštininkams vesti tokį bylų registrą. Tačiau visi šie faktai ir hipotezės neatsako į klausimą, kada tokie registravimo žurnalai atsirado Lietuvoje, ir nepaaiškina, ar į ALS įrašytas reikalavimas juos sudaryti ir vartoti iš tiesų buvo naujas reiškinys LDK teisenoje? Vadinamojoje 50-ojoje Lietuvos Metrikos (LM) Teismų bylų knygoje (TBK), saugomoje Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje (f. 389, s. v. 264),aptiktas 1566 m. vasario 25 d. dokumento nuorašas, LM knygų kopijuotojų XVI-XVII a. sandūroje pavadintas pareiškimu (оповеданье), leidžiantis kelti prielaidą, jog minėti valdovo teismo registravimo žurnalai buvo sudarinėjami dar prieš ALS įsigaliojimą. Kanceliarijos „knygose“ užregistruotas faktas, kad Voluinės žemionis Andrejus Čolganskis valdovo rūmuose, kur paprastai posėdžiaudavo vadinamasis dvaro, arba maršalkų, t. y. valdovo paskirtųjų teisėjų, teismas, turėjo galimybę pasižiūrėti į registrą, „kuriame teismo bylos [...] buvo pažymėtos ir užrašytos“, kitaip tariant, nurodyta, „kas ką pašaukė valdovo raštais, mandatais į jo karališkosios mylistos teismą tame Vilniaus didžiajame seime“. Pareiškėjo retorika neliudija, kad tokio registro egzistavimas jam buvo naujiena. Valdovo rūmuose jis paprasčiausiai „pamatė [...] tarp kitų bylų parašyta“, kad ir jis pašauktas į teismą. Toks siužetas atskleidžia įvykio kasdieniškumą, registrų prieinamumą ir jų informacinę funkciją, kuo ir naudojosi suinteresuoti bajorai. Taigi, manytina, kad dokumente minimas valdovo teismo registras (registravimo žurnalas) gali būti laikomas tam tikru poreforminiuose teismuose įsigalėjusių ir AL S įteisintų žemės teismų registrų prototipu, kurio forma ir turinys vėliau tikriausiai buvo tobulinamas. Neatmestina ir Lenkijos teismuose vartotų registrų tam tikra įtaka. Tačiau akivaizdu, kad šaukimų (bylos) įrašymas į registravimo žurnalą buvo paskutinis priešteisminis aktas arba paskutinė sąlyga procesą pradėti. [...]Modern historiography dealing with the legal culture in the GDL has taken little notice of the organization of legal process (especially law in action) and the role of the court chancery in the pre-court stage. It is obvious that on the one hand, active penetration of written documents into court required measures to bring the court (and administration in general) chancery closer to the client, yet on the other hand, the increase in written documents indispensible of the proceedings resulted in the necessity to assort and organize them and possibly even introduce specialized "books" or the so called registers. In other words, court (or administration) chancery could not escape bureaucratisation. However, the hypothesis regarding the registration of summons received from a court institution in a special journal, which could have also served as the sequencing list of the proceedings, has thus far been supported exceptionally by the assessment of the circumstances surrounding the preparation of the Second Statute of Lithuania. The Statute which initiated legal reform contained articles on the organization of judicial sessions which included an obligation for court clerks to keep a register of cases. However, this fact and the abovementioned hypothesis fail to answer the question when such registers were introduced in Lithuania and to explain whether the requirement to keep them featured in the Second Statute of Lithuania was a new phenomenon in the legal proceedings of the GDL? The so called book no. 50 of the Lithuanian Metrica (Book of Judicial Affairs), which is kept at the Russian State Archive of Early Acts in Moscow (f. 389, s. v. 264), contains a document dating back to February 25, 1566 which in the turn of the 17th century the copyists of the books called a declaration (оповедаиье) and which allows the assumption that the abovementioned registration journals were kept in the sovereign's court before the Second Statute of Lithuania came into effect. On the application of a landowner from Volhynia Andriejus Colganskis the fact that at the sovereigns' palace which normally served as the meeting venue for the so called sovereign's or marshals', i.e. judges assigned by the sovereign, court he had a possibility to look through the register "which had legal cases [...] registered and recorded" or in other words indicated "who summoned who by means of the sovereign's letters and mandates to the court of his majesty at the Great Diet of Vilnius" was registered in the chancery "books". The rhetoric of the applicant does not suggest that the existence of the said register was new to him - in the sovereign's palace he simply "noticed [...] his name [...] among other cases." This story reveals the everyday nature of the occurrence, accessibility to the registers and their informative function availed by the concerned nobles. Thus, the register of the sovereign's court mentioned in the document can supposedly be considered to be a prototype to the registers of the land courts which were established in the post-reform courts, validated in the Second Statute of Lithuania and possibly underwent later refinement in form and content. The possibility of a certain influence of registers that had been kept in the courts of Poland should also not be discounted. Hence the entry of a summon (case) into the registration journal was the last pre-court action or the ulti