Pasimetę laisvėje: konkuruojantys didieji naratyvai posovietinėje Lietuvoje

Straipsnyje analizuojamos po 1990-ųjų ir nepriklausomybės atkūrimo lietuvių istoriografijoje, viešojoje erdvėje ir politiniuose sprendimuose įvykusios permainos. Laisvė istorijos mokslui ir visai humanistikai reiškė nuomonių skirtingumą ir akademinės saviraiškos ribų praplėtimą. Po vienos, privalomos, lietuviams iš viršaus sovietų okupantų primestos didžiojo pasakojimo versijos į kultūrinės atminties erdvę prasiveržė nauji pasakojimai, kurie ėmė tarpusavyje konkuruoti. Akademinių istorikų ir kultūtos tyrinėtojų liberalėjimas neretai prasilenkė su platesnių masių bei politinio sluoksnio nacionalizmo interesais. Pradėjo išsiskirti akademinis ir populiarusis diskursas, o politinė valdžia ėmėsi pamažu didinti savo galias, kontroliuoti lietuvių atminties slinktį. Šios permainos yra vertos akylo tyrimo ir refleksijos.Article analyzes changes in Lithuanian historiography, public space, and political decisions which occurred after 1990 and the restoration of independence. Freedom for History and the Humanities meant diverse opinions and the extension of limits of academic self-expression. After the existence of a single compulsory version of the grand narrative imposed for the Lithuanians by the Soviet occupiers "from the top", cultural memory space became filled with competing new narratives. The liberalization of academic historians and cultural researchers appeared to be often at odds with the broad masses' and politicians' interests of nationalism. Academic and popular discourses diverged and the control of political power in shaping the Lithuanian memory gradually increased. These changes are worth particular attention and reflection