Pirmoji Lietuvos rašytojo asmeninei bibliotekai skirta monografija

Straipsnyje recenzuojama Nijolės Lietuvninkaitės monografija "Skaitantis Vaižgantas" (2015). Autorė siekė pirmą kartą knygotyriniu aspektu išsamiai ištirti ir apibendrinti bibliofilinę ir muziejinę Vaižganto veiklą, asmeninės bibliotekos, testamentu paliktos Vytauto Didžiojo universitetui, kūrimo istoriją ir likimą, turinio kontūrus, nustatyti jos išliekamąją vertę. Pirmoji knygos dalis skiriama Vaižganto bibliofilinei ir muziejinei veiklai aptarti per jo asmeninės bibliotekos kūrimo etapų, jos tvarkymo savitumų, skaitytojų ir likimo analizės prizmę. Antroji dalis skirta Vaižganto memorialinės bibliotekos sudėčiai atskleisti. Dviejuose prieduose - Vaižganto memorialinės bibliotekos knygų teminiame sąraše ir Vaižganto memorialinės bibliotekos periodinių leidinių abėcėliniame sąraše - pateikiami glausti bibliotekoje buvusių leidinių bibliografiniai aprašai. Antrosios dalies dideliu privalumu recenzentė įvardija monografijos autorės suregistruotus Vaižgantui priklausiusių leidinių dedikacinius įrašus. Iš jų atsiskleidžia ne tik Vaižganto ryšiai ir pažintys, bet ir rašytojų dedikacinių įrašų struktūra, formuluotės ir kultūra. Kritikuojamas autorės sprendimas leidinių bibliografiniuose aprašuose nežymėti dedikacinių įrašų, egzempliorių fizinės būklės, įrišų, Vaižgantui priklausiusių leidinių sąrašuose nenurodyti jų dabartinių saugojimo vietų, iliustracijose vaizduojamų knygų, rankraščių, nuotraukų ir kitų objektų saugojimo vietų bei signatūrų. Abejojama dėl kai kurių skyrių ir poskyrių išskyrimo, pastebimas netikslus knygos turinys, nesuvienodinta nuorodų pateikimo tvarka