National consciousness of Vilnius intellectuals between two rebellions: rhetorical exposures

Vilniaus intelektualų tautinei savivokai nušviesti pasirinktas laikotarpis tarp 1831 ir 1863 m. sukilimų, kai pirmojo sukilimo represijų įkarštis jau buvo praėjęs, o antrojo sukilimo atgarsiai dar nebuvo labai smarkūs. Straipsnyje aiškinamasi lietuvių kalbos padėtis ir lietuvio suvoktis, kaip ją suprato tuo laikotarpiu uždaryto Vilniaus universiteto patalpose darbavęsi Laikinosios archeologijos komisijos (toliau – VLAK) ir Vilniaus senienų muziejaus (toliau – VSM) bendradarbiai ar jų rėmėjai. Kartu su pagonybe Lietuva jau senokai buvo praradusi savo kalbą, ji buvo išlikusi tik liaudyje, o dėl unijos su Lenkija buvo visuotinai pereita prie lenkų kalbos. Gal ir paradoksalu, bet lenkiškai kalbėję ir rašę VLAK nariai jautėsi esantys lietuviai ir į lietuvių kalbą žiūrėjo ne kaip į muziejinį eksponatą, o kaip į gyvą, kuria tebekalba etniniai lietuviai. Jie pripažino, kad lietuvių kalba yra ne tik valstiečių, bet ir istorinės Lietuvos valdovų bei didikų kalba, Vytauto kalba, kad Lietuvos kunigaikščių vardai yra grynai lietuviški, t. y. kilę iš lietuvių kalbos. Dar daugiau: jie pažangiai vertino tuo metu pasirodančius pirmuosius intelektualų darbus lietuvių kalba. Aiškinantis tautinę, LDK pilietinę, savivoką, neigiant mitus apie tariamą Vilniaus intelektualų lenkiškumą, gausiai remiamasi jų pačių tekstais, tad per straipsnio autorės vertimus jiems suteikiama galimybė prabilti lietuviškai. Iš jų retorinio palikimo (laiškų, proginių sveikinimų kalbų, daugiausia eiliuotų tekstų) matyti lietuviškos tapatybės ir šaknų jutimas, meilė „šventajai Lietuvai, gimtinei žemei“, rūpestis kaupti ir saugoti lituanistinį palikimą, leisti lietuviškas knygasThe period between two rebellions (from 1831 to 1863) is chosen to highlight the national consciousness of Vilnius intellectuals. This is the period after the conflagration of the first rebellion had already died down and before the repercussions of the second rebellion had become very intense. The article discusses how the staff and supporters of the Vilnius Temporary Archaeological Commission (VTAC) and of the Vilnius Museum of Antiquities (VMA) – both at that time functioned in the buildings of the closed Vilnius University – understood both the situation of the Lithuanian language and what it means to be a Lithuanian. Along with paganism, the Lithuanian language had been lost for a long time – it survived only as a folk language; also, the union with Poland caused a shift to Polish language use generally. Though it may seem paradoxical, the members of VTAC spoke and wrote in Polish, but felt themselves to be Lithuanian and perceived the Lithuanian language not as a museum artifact, but as a living language still used by ethnic Lithuanians. They acknowledged that the Lithuanian language is not only the language of peasants, but also was the language of the dukes and the magnates of the early historical Lithuania – they knew that the names of Lithuanian dukes were purely Lithuanian and had originated from and in the Lithuanian language. Moreover, they were favorably disposed to the first intellectual works then appearing and written in the Lithuanian language. Both the author’s discussion of national and civil self-perception and her negation of the myth of the alleged “Polishness” of Vilnius intellectuals are mostly based on an analysis of the latter’s own texts. The rhetorical legacy of Vilnius intellectuals (letters, occasional speeches, mostly poetical texts) shows their feeling of national identity and its roots; their love for “the holy Lithuania, the native land”; and their concern to collect and to prot