Homo sovieticus: glimpses of bleak and bare human existence in the press of a re-awakening Lithuania

[...] Homo sovieticus lietuviškoje periodikoje – ne marginalizuojamas ar demonizuojamas kitas, bet ligotas, sovietinės sistemos suluošintas aš, taisytina būsimo (tautinio) aš pusė. Sovietinis žmogus – nužmogintas, jo vertė redukuota iki atliekamos funkcijos ir įsiliejimo į kolektyvą – bevardę masę. Tapomas homo sovieticus portretas pilkas: mažytis sraigtelis didžiuliame mechanizme, įbauginta vidutinybė. Įpratęs paklusti galiai, jis valdžios bijo ir jos geidžia, bandydamas įgyvendinti šį troškimą bemaž visose gyvenimo grandyse (valdžią noriai demonstruoja ir kasininkė, ir batų taisyklos darbuotojas). Bejėgiškumo (tai paklūstančio beasmenėms direktyvoms „sumurkdyto žmogaus“ psichologija) jausmą jis siekia įveikti kontroliuodamas, persiėmęs sistemos visapusės kontrolės principu: tenka kontroliuoti veiksmus – leidžiama sau daryti tik tai, kas galima („aukščiau bambos neiššoksi“), žodžius ir mintis, kai geriausia taktika – tylėti ir pritapti. Homo sovieticus tapomas ir plikas – deficitas buityje ir buitiškumas, lydimi elgetiškumo, apnuoginto pažeidžiamumo pojūčio. Sovietinio žmogaus vertybių sistema iškraipyta, daiktinių gėrybių trūkumas / troškimas lydimas moralinės erozijos („išsinešama“, kas „blogai padėta“, tvyro abejingumas, aiški atsakomybės stoka). Tai ir žmogus be tėvynės, „dvasinis emigrantas“, patyręs „dvasios genocidą“: nebėra „gyvenimo po klevu“, o valstybė, kurioje gyvena, svetimas prievartos aparatas.Homo sovieticus, a term employed to define certain traits of Soviet mentality as it had been shaped (in Lithuania) by 50 years of life in the USSR, was a subject that Lithuanian periodicals from 1988 to 1990 wrote about in the course of rejecting what was deemed alien to the nation as embodied in the socialist system, the state, its symbols, and its values. Existing homo sovieticus concepts denote the specific mentality of a person living under the Soviet system and/or a specific type of person formed by the system, with adaptability/conformism, passivity, avoidance of responsibility, and a sense of helplessness being the chief characteristics of this individual. Homo sovieticus is contrasted to, and used to satirize, the new Soviet man, demonstrating the true result of this propaganda project; and it is also an outcome of a person’s ability to conform. Homo sovieticus in Lithuanian publications is not a marginalized or demonized other, but rather an ailing self mutilated by the Soviet system as well as a future (national) self in need of healing and re-adjustment. The Soviet human being is dehumanized, with his/her value being reduced to the function (s)he performs and to the level of assimilation into the collective, a nameless mass. In the periodicals, homo sovieticus is being portrayed as a little cog in the machine, an intimidated grey mediocrity. Accustomed to unquestioningly obey the Soviet power, (s)he is afraid of and hungry for power at the same time, trying to satisfy this aspiration in basically everything (s)he does (everyone, from cashier or shoe mender, seems to willingly demonstrate any power they have). Trying to control his/her sense of helplessness (it’s the psychology of a “shattered man” conforming to impersonal directives) (s)he adopts the system’s principle of absolute control. [...