Lithuania’s accession into the Euro zone – analysis of institutional and political changes in Lithuania and the choice of the timing

Straipsnyje aptariamas Lietuvos prisijungimas prie euro zonos, įvertinant pirmojo nesėkmingo bandymo tai padaryti 2007 m. ir antrojo rezultatyvaus bandymo įsivesti eurą nuo 2015 m. priežastis ir politinės ekonomijos aiškinimus. Siekiama atskleisti su dalyvavimu euro zonoje susijusius teisinius ir institucinius pokyčius, pavyzdžiui, nemažoritarinių institucijų stiprėjimą, analizuojamos pinigų politikos sąsajos su biudžeto ir darbo rinkos reguliavimo politikos sritimis. Teigiama, jog, nors sparčiam Lietuvos prisijungimui prie euro zonos tinkamas sąlygas sudarė valiutų valdybos modelio ir fiksuoto valiutos kurso egzistavimas, dėl politinio sutarimo trūkumo ir nesuderintų skirtingų, bet fiksuoto kurso sąlygomis funkciškai susijusių viešosios politikos priemonių, ypač artėjant Seimo rinkimams, euro įvedimas buvo atidėtas dešimčiai metų nuo įstojimo į ES ir Lietuva šį tikslą realizavo paskutinė iš trijų Baltijos šalių. Pasakytina, kad dėl skirtingų pinigų politikos ir valiutos keitimo kursų režimų Baltijos šalyse ir Lenkijoje pirmosiose euro įsivedimas tapo svarbiausiu išėjimo iš krizės žingsniu, o pastarojoje po 2009 m. stojimas į euro zoną buvo atidėtas neribotam laikui. Svarbiausias elito motyvas prisijungti prie euro zonos yra susijęs su ekonomine nauda, kurios tikimasi įsivedus eurą, iš mažiau svarbių motyvų paminėtini „vieta prie stalo“, t. y. dalyvavimas priimant sprendimus euro zonoje, ir gilesnė integracija kaip priemonė apsisaugoti nuo išorės grėsmių.The article discusses Lithuania’s accession into the euro zone, first, by presenting the political economy analysis of the first unsuccessful attempt to introduce euro in 2007 and then comparing it with the second, successful attempt to do that in 2015. It is argued that although the existence of a currency board reduced uncertainty linked to the fluctuating exchange rate regime and facilitated the participation in the Exchange rate mechanism II, due to the lack of political consensus in the country and misaligned monetary and budgetary and regulatory policies, in particular as Parliamentary elections approached, the actual accession into the euro zone was achieved only ten years after joining the EU and Lithuania was the last of the three Baltic States to accomplish that. According to the survey of political elites in Lithuania conducted for this project, the main motive for joining the euro zone is mostly linked to the perceived economic benefits, while the ‘seat at the table’, i.e., the possibility to participate in the decision-making of the euro zone and security benefits from being part of the core member states of the EU are less important