Compromises and noncompromises in judicial regulation in Lithuania

[...] Konfliktą su teise bei galimą ar negalimą kompromisą / susitarimą, kaip ir kitos socialinės normos išskiria nelygu priešpriešos apimčiai. Pastaroji savo ruožtu gali apimti: draudimo pažeidimą (draudimo elgtis tam tikru būdu ar reikalavimo nesielgti tam tikru būdu / elgtis tam tikru būdu pažeidimą); leidimo elgtis tam tikru būdu viršijimą / nesilaikymą (platesnės apimties nei nustatyta teisės norma elgesį). Pirmąją grupę (dalį) geriausiai atspindi viešoji teisė ir teisinio reguliavimo metodas, paprastai vadinamas imperatyviuoju. Antroji grupė sietina su privatine teise ir dispozityviuoju teisinio reguliavimo metodu. Abu dalykai straipsnyje toliau analizuojami detaliau. Grynuoju teoriniu požiūriu imperatyvusis metodas dažniausiai siejamas su viešąja (valstybės) valdžia ir jos įgyvendinama teisės normų draudžiamo elgesio kontrole. Priešpriešos teisei (konflikto) sprendimas, šį metodą taikant, yra viešosios valdžios nurodymai dėl reikalaujamo elgesio ir neigiamos sankcijos jam esant. Taigi dispozityvusis metodas tarsi koduoja savyje galimų konfliktų ar priešpriešų dėl vieno ar kito dalyko „naikinimą“ kompromisu dargi numatant, kaip tas kompromisas bus taikomas (sutarties atveju), jei kokiu nors pagrindu dėl kokio nors dalyko kiltų konfliktas. [...] Taigi dispozityvusis teisinis reguliavimo metodas, kalbant apie privatinę teisę, pagrindinį imperatyvumo (imperatyviojo teisinio reguliavimo metodo) aspektą turi tuomet, kai nustatomi diskrecijos „rėmai“. [...] Pagrindinė straipsnio išvada yra tokia: iš esmės vieno teisinio reguliavimo metodo terpimas į kitą viešojoje ar privatinėje teisėje yra paliktas Lietuvos dabartinėje teisėje savieigai ir visiškai laisvam teisės taikytojų ar įstatymo leidėjų pasirinkimui. Tai gali turėti sėkmingą raidą, o gali ir visiškai išbalansuoti teisės sistemą.[...] Confrontation is law may include: violation of a ban (the ban to behave in a certain way or the demand not to behave in a certain way); surpassing the permission to behave in a certain way (exceeding boundaries established by the contents of a legal social norm). The first part is best represented by public law and the method of judicial regulation, usually called as imperative. The second part is associated with private law and with the method of dispositional judicial regulation. Compromising and non-compromising methods of judicial regulation are analyzed in the article, using samples from the Lithuanian law of the present day. Taking it in a pure theoretical sense, the imperative method is mostly associated with the public authority and the implementation log it control of forbidden behavior of judicial norms. Conflict resolution, using this method, is the guidelines of demanded behavior, made by public authority and sanctions for not obliging it. Thus, presumably dispositional method encodes the annihilation of potential confrontations for certain matters by compromising, even envisaging the implementation of that compromise in the future (in case of a treaty), if a compromise could emerge for some reasons regarding certain matters.[...] Thus, the method of dispositional judicial regulation in relation to private law is characterized by the main aspect of imperative (the method if imperative judicial regulation) is inherent only then, when discretion is framed. [...] The main conclusion of the article is this: basically the incorporation of one judicial regulatory method into another in public and private law is destined to be uncontrollable and it is up to the free choice of law making and law enforcement persons. It may develop successfully or it could completely destroy the balance of a legal system