Trauma of de-localization of the Lithuanian nation

Straipsnyje plėtojamos knygos „Tautinės tapatybės dramaturgija“ (2005) skyriuje „Tautos delokalizacijos trauma“ išdėstytos įžvalgos. Tautų delokalizacija šiandienos pasaulyje yra neišvengiamas ir šiuo požiūriu natūralus civilizacinis procesas, tarpnacionalumo forma reprodukuojantis tautinę tapatybę ne tik emigracijos, bet ir kilmės šalyje. Bet tautoms, turinčioms neužbaigtą teritorinio telkimosi istoriją, atsivėrimas viršnacionaliniams procesams, migracijai, apskritai globalizacijai tapo netikėtu ir, atrodo, beribiu, naikinančiu tautą. Lietuvių tautą delokalizacija paveikė, be kita ko, pirmiausia didelio masto emigracija. Tauta praranda vientisybės pojūtį. Juk vos prieš 25 metus vyravo tautos lokalizacijos – jos susitelkimo suverenioje teritorijoje idealas. Globalus ekonomizmas, europinis viršnacionalizmas ir nesugebėjimas sėkmingai užbaigti postkomunistinės transformacijos sudavė smūgį „savąją valstybę“ aktualizuojančiam tautos idealui. „Tautos išsivaikščiojimas“ toks nelauktas, kad nė nacionalizmas neaktualizuoja etnocentrizmo. Tikėtasi, kad tai tėra laikini pokomunistinės transformacijos kaštai. Dabar yra vis daugiau argumentų teigti, kad postkomunistinis pereinamasis laikotarpis pasibaigė, tad esamos tendencijos turi ilgalaikę perspektyvą. Lietuvių tautos delokalizacija vyksta ne tiek kaip natūralus civilizacinis procesas, kiek kaip reakcija į didele dalimi nesėkmingai pasibaigusį pokomunizmą Lietuvoje. Situacija apibūdintina traumos metafora. Trauma patiriama tiek nelauktai „atradus“ savo etnosocialinę negalę (R. Grigo terminas), tiek, įsitvėrus tradicinio etnocentrinio tautos idealo, nesugebant tautų delokalizacijos įvertinti ir projektuoti kaip natūralaus civilizacinio proceso. Trauma graso tautinės tapatybės kūrybos pertrūkiu ir tautos nykimu. Kad lietuvybė nenunyktų, tenka į tautos turinį „inkorporuoti“ tarpnacionalumui atvirų jos agentų tinklo, nusidriekusio galimai visame pasaulyje, perspektyvą.The paper develops the insights laid out in the chapter The Trauma of Nation’s De-localisation in the book Dramaturgy of National Identity (2005). In the contemporary world, delocalisation of nations is unavoidable and, in that sense, it represents a natural process of civilisation which reproduces national identity in a transnational form both in the country of emigration and of origin. However, for the nations with an incomplete story of territorial consolidation, the opening up to supra-nationalisation, emigration, and globalisation in general was unexpected and seemed infinite and destructive for the nation. The Lithuanian nation was affected by delocalisation, among other things, primarily by especially large-scale emigration. The nation is losing the feeling of integrity. Just 25 years ago, the ideal of the localisation of the nation – its concentration on a sovereign territory – prevailed. Global life economization, European supra-nationalization, and the failure to successfully complete the postcommunist transformation dealt a blow to the national ideal that actualised “one’s own state”. The “breaking up” of the nation was so unexpected that even nationalism did not actualise ethnocentrism. It was expected to be just temporary costs of post-communist transformation. However, presently, we have increasingly more arguments to prove that the post-communist transitional period has expired, therefore, the current trends have long-term prospects. The de-localization of the Lithuanian nation takes place not really as a natural process of civilisation, but rather as a response to the mainly unsuccessful end of post-communism in Lithuania. The situation is to be characterised by the metaphor of trauma. [...