[Lietuvos archeologija. T. 3, Romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpiai]

Recenzijoje apžvelgiama Audronės Bliujienės monografija „Romėniškasis ir tautų kraustymosi laikotarpiai“ (Klaipėda, 2013). Teigiama, jog ši knyga – vienas ryškiausių pastarojo meto geležies amžiaus tyrinėjimų Lietuvoje rezultatų. Monografijoje stengiamasi pateikti apibendrintą, plataus konteksto Lietuvos geležies amžiaus vaizdą. Knygos privalumas – jog joje atsirado vietos aptarti bendras Lietuvos archeologijos mokslo raidos kryptis ir paradigmas, ko iki šiol buvo vengiama. Pagrindinė ir svarbiausia studijos idėja – etnoistorinė paradigma paseno ir tapo nebeaktuali, todėl reikalingas naujas požiūris į Lietuvos archeologiją, kuriuo autorė pasirenka Vakaruose šiuo metu populiarią kraštovaizdžio archeologiją; pateikiama įdomi istoriografijos raidos interpretacija bei siūloma gilinti kraštovaizdžio archeologijos tyrimus Lietuvoje. Dėl to knyga sulaukė neigiamo ir į mokslinę diskusiją nepanašaus etnoistorinės paradigmos šalininkų atsako. Iki galo kraštovaizdžio archeologijos idėjos tyrime nebuvo pristatytos bei įgyvendintos dėl duomenų trūkumo, tačiau tai nėra monografijos trūkumas, nes turint tokią situaciją Lietuvos archeologiniuose tyrimuose, pasiekti daugiau, nei nuveikė knygos autorė, veikiausiai neįmanoma. Recenzijoje siūloma kraštovaizdžio archeologijos tyrimų prieigą taikyti ne dideliu mastu, o mikroregionams. Taip pat siūloma permąstyti dabartinę Lietuvos priešistorės periodizaciją. Padarytos išvados vis dėlto nėra originalios. Apibendrinant teigiama, jog monografija yra svarbi ir parodo ateities tyrimų kryptį bei teikia vilčių mokslinei diskusijai