Terminology of Lithuanian ethnomusicology in the first part of the 20th century: the ‘improvization’, ‘stability’ and ‘mobility’ definitions

Lietuvių etnomuzikologams būtina susipažinti su užsienio mokslininkų, savo darbus skelbusių anglų, vokiečių ar prancūzų kalbomis, mokslinių terminų žodynu. Ne mažiau svarbu žinoti ir lietuviškosios etnomuzikologinės terminijos ištakas. Improvizacijos, stabilumo ir mobilumo terminai yra vieni ryškiausių XX a. pirmosios pusės lietuvių etnomuzikologų raštuose. Straipsnyje pateikiami tokių ankstyvųjų terminų formuluočių, žinomų L. Rėzos, A. Leskyno, Chr. Barčo, J. Juškos, V. Biržiškos, M. K. Čiurlionio, K. Banaičio, B. Sruogos raštuose, pavyzdžiai. Dauguma jų dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių laikomi pasenusiais ir nūdienos moksliniuose raštuose nebevartojami. Pagrindinis dėmesys skiriamas vienos ryškiausių XX a. pirmosios pusės mokslininkių, etnomuzikologės prof. J. Čiurlionytės terminų analizei.It is actual for Lithuanian ethnomusicologists to know all the main scientific definitions, used in Western ethnomusicology. Anyway, we have to understand the main ideas of our Lithuanian definitions in the historical works of Lithuanian ethnomusicology. The ‘improvisation’, ‘stability’ and ‘mobility' definitions are in the field of the main ones. As we know, especially in this field was defined the main ideas of comparative musicology, known as ethnomusicology at present, in the beginning of the 20th century. The main attention is given to the writings of the founder of Lithuanian scientific ethnomusicology Prof. Jadvyga Čiurlionytė, (see: Čiurlionytė, 1938, 1955, 1969). The first tryings to define all the mentioned above features of Lithuanian folk songs are also presented here. A great number of such definitions, published by J. Čiurlionytė and her contemporaries from the first part of the 20th century are forgotten at present both for objective or subjective reasons. The historical definitions of ‘improvisation’, ‘stability’ and ‘mobility’ are known in the works of L. Rėza (1825), A. Leskien (1883), Chr. Bartsch (1886), J. Juäka (1881), V. Biržiška (1916, 1919, 1920, 1925), M. K. Čiurlionis (1910), К. Banaitis (1919), В. Sruoga (1925) etc. A great number of the historical definitions of ‘improvisation’, ‘stability’ and ‘mobility’ are impossible to translate to any foreign language. They are as examples of the living historical development of all the Lithuanian language, not the terminology only. We would like to admit their actuality both for ethnomusicologists and for linguists as well