Lietuvos Respublikos prezidento statuso ir įgaliojimų tobulinimo galimybės parlamentinėje valdymo formoje.

Lithuanian specialists of politics and law sciences define the governing of Lithuania as semi-presidential. The Constitutional Court of the Republic of Lithuania stated that "in line with the competence of state institutions stipulated in the Constitution of the Republic of Lithuania, the governing model of Lithuania is attributable to parliamentary republic governing form" and furthermore added, that "some of the peculiarities of the so-called mixed (semi-presidential) form of governing were inherent to the governing form of Lithuania." The article states that regarding the semi-presidential governing model of Lithuania the possibility for a conflict of state powers exists. The directly elected president of the Republic of Lithuania is granted authority to pursue his "program objectives" by the electorate, and it is likely that a situation can arise when the individual provisions of the government program of the parliamentary majority and those of the program of the president (direct obligations to the electors) may differ or even conflict. As Giovanni Sar-tori, a famous Italian political scientist tested such a form of state powers relations may be called "divided power" and may be separated from the concept of "division and separation of powers." It also is stated in the article that the system of state powers of Lithuania is not to be treated as a normal parliamentary system. According to Sartori, it is possible to envisage some features of assemblerism in Lithuanian parliamentarianism: "powers are not united, but scattered and atomized", "responsibility melts away altogether", "party discipline varies from poor to entirely non-existent", "prime ministers and their cabinets are unable to act quickly and decisively", "coalitions rarely resolve their disagreements", and "governments can never act and speak in one clear voice." [...]Straipsnyje keliama idėja, kad neigiamas tendencijas Lietuvos valstybės valdžią santykiuose lemia netinkama parlamentinei respublikai konstitucinė valdžių padalijimo struktūra. Straipsnyje remiamasi Giovani Sartori atliktų įvairių pasaulio šalių politinių sistemų analize ir iš jos išplaukiančiomis kritinėmis išvadomis, aptariami Lietuvos politinės demokratijos ypatumai, taip pat valdžių krizių ir vykdomosios valdžios neefektyvaus veikimo priežastys. Straipsnyje siekiama parodyti, dėl kokių priežasčių prezidentinė valstybės valdymo forma sukuria konfliktinius valdžių santykius, o taip pat aptariama, kokios priežastys lemia neefektyvią parlamentinę valdžios sąrangą. Straipsnyje konkrečiai aptariami prezidentinei valdžios sąrangai būdingi prieštaravimai ir valdžių konfliktai, karts nuo karto kylantys Lietuvos valstybės raidoje. Taip pat pažymima, kad dėl netinkamai sureguliuotų parlamento ir prezidento institucijos santykių parlamentinės daugumos vyriausybės Lietuvoje negali veikti efektyviai, bei pasitaiko atvejų, kai apskritai neįmanoma suformuoti parlamento daugumos vyriausybės. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad parlamentinėje valstybės valdymo sistemoje įtvirtinus realiai veikiančią prezidento, kaip politinio ir teisinio rezervo funkciją, parlamentinę politinę demokratiją įmanoma padaryti veiksmingesnę