The application of specific performance in contractual relationships

In the European Union (EU), medicines can be marketed only after they have been authorised. However, some medicines need to be accessible before they have been authorised. This especially applies to medicines, which are expected to benefit severely ill patients who cannot be treated with authorised medicines or who have a disease for which no medicine has been authorised yet. The treatment with unauthorised medicines may be the last chance for patients who suffer from rare diseases and cannot enrol in an ongoing clinical trial or be treated with a potentially life-saving medicine. The aim of this article is to analyse the aspects of the legal regulation of access to unauthorised medicines for such patients. The fact that 27–36 million patients with rare diseases live in the EU and there are approximately 200,000–240,000 of such patients in Lithuania underlines the relevance of the study. The first part of the article analyses the EU legal provisions, which govern the so called “named patient” programmes for single patient use under the Article 5 of Directive 2001/83/ EC (ex Article 3.1 of Directive 1989/341/EEC) and “compassionate use” programmes for a group of patients set out in the Article 83 of Regulation (EC) No 726/2004. Upon the introduction of these legal exceptions into the national law, medicines intended for the treatment of rare diseases can reach patients more quickly and easily. The national legal regulation of patient access to unauthorised medicines differs by country, because EC regulations define only the general principles. The civil law tradition considers specific performance the primary remedy for non-performance of obligations, as opposed to awarding damages and termination of contract. In recent years, creditors have rarely sought specific performance due to its costly and complex enforcement. This article focuses on whether specific performance is still efficient in legal practice. Since the fulfillment of monetary obligations is always possible in specie, the article deals with the fulfillment of non-monetary obligations and the enforcement of the court order of specific performance. Moreover, this article focuses on the general rules of specific performance in contract law and also analyses the possibility of demanding the fulfillment of obligations arising from a lease agreement—as lease agreements are distinguished by their continuing performance of obligations being a crucial part of successful commercial practice.Lietuvos teisės sistemoje, kuri priklauso civilinės teisės tradicijai, prievolės įvykdymas natūra priskiriamas prie pirminių civilinių teisių gynimo būdų. Toks požiūris yra grindžiamas romėniškuoju principu pacta sunt servanda, sudarančiu prievolių teisės pagrindą. Tačiau teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką įvykdyti prievolę natūra, įgyvendinimas yra sudėtingas, nes dažniausiai priklauso išimtinai nuo skolininko valios. Dėl to teisės doktrinos atstovai kelia klausimą, ar apskritai prievolės įvykdymas natūra, kaip pirminis pažeistos teisės gynimo būdas, yra efektyviai pritaikomas praktikoje. Pažymėtina, kad dauguma teisės doktrinos atstovų nagrinėja prievolių, kylančių iš pirkimo- pardavimo sutarties, įvykdymą natūra, kai pardavėjo pareiga, perduoti nuosavybės teisę į objektą (lot. – dare) ir pirkėjo pareiga sumokėti sutartą kainą, yra lengvai įgyvendinamos. Tuo tarpu prievoles, kylančias iš nuomos sutarties, vykdyti natūra yra daug sudėtingiau, nes šiuo atveju kyla sutarties šalies pareiga atlikti tam tikrą veiksmą (facere) arba susilaikyti nuo veikimo (non facere). Nuomos sutartys sudaro didelę dalį komercinės praktikos, o iš šių sutarčių kylančios prievolės yra tęstinio vykdymo, todėl šiuos įsipareigojimus tinkamai vykdyti natūra yra itin aktualu praktikoje. Dėl to šiame straipsnyje, be bendrųjų prievolių vykdymo natūra nuostatų analizės, taip pat nagrinėjama galimybė priversti nuomos sutarties šalis vykdyti savo prievoles natūra. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos teismų praktikos nagrinėjamuoju klausimu beveik nėra, o teisės doktrinoje prievolių vykdymo natūra problema plačiau nenagrinėjama, analizė atliekama pasitelkiant užsienio autorių šaltinius bei teismų praktiką. Straipsnio pabaigoje pateikiamos šios išvados: 1) prievolių, kurių dalykas yra atlikti tam tikrus veiksmus (facere) arba susilaikymo nuo šių veiksmų atlikimo (non facere), įvykdymas natūra gali būti taikomas retai, nes įstatymų leidėjas teikia pirmenybę kitiems gynimo būdams – nuostolių atlyginimui, sutarties nutraukimui arba veiksmų atlikimui skolininko sąskaita; 2) siekiant atsakyti į klausimą, ar teismas turi teisę priteisti vykdyti nepiniginę prievolę natūra, būtina įsitikinti, kad netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.213 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos išimtys; 3) remiantis užsienio šalių teismų praktika bei atsižvelgiant į LR CK 6.204 straipsnio nuostatas, Lietuvos teismai taip pat turėtų pirmiausia svarstyti galimybę taikyti rebus sic stantibus taisyklę prieš atmesdami reikalavimą priteisti prievolę vykdyti natūra grindžiant neįmanomumu; 4) santykinį neįmanomumą įvykdyti prievolę reikia skirti nuo nepagrįstai didelės vykdymo naštos, kai egzistuoja neproporcingai didelis skolininko sąnaudų ir kreditoriaus intereso skirtumas. Dėl to taikant nepagrįstai didelės vykdymo naštos pagrindą būtina atlikti šių sąnaudų balanso testą, deja, Lietuvos teismų praktika jo nepagrįstai netaiko;5) nors teisės normos nustato teismo sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti tam tikrus veiksmus, vykdymo tvarką, tačiau praktiškai taikant šią procedūrą dažniausiai nepasiekiamas norimas rezultatas, nes skolininką baudžiant finansiškai pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 771 straipsnį būtinos didelės laiko sąnaudos; 6) LR CK 6.215 straipsnis suteikia teisę teismui nustatyti baudą kreditoriaus naudai, jei skolininkas nevykdo teismo sprendimo, įpareigojančio įvykdyti prievolę natūra, todėl kreditorius turi galimybę iš karto užkirsti kelią neefektyviam vykdymo procesui. Pažymėtina, kad ši piniginė bauda nėra skirta galimiems nuostoliams padengti, bet turi skatinti skolininką vykdyti prievolę, kurią įvykdyti gali tik pats skolininkas natūra (pvz., nutraukti žalą darančius veiksmus), todėl bauda gali viršyti atsiradusius nuostolius; 7) nuomos sutartiniuose santykiuose nukentėjusioji šalis visuomet turi galimybę pasirinkti, ar reikalauti prievolę įvykdyti natūra, ar pasitelkti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus, t. y. nutraukti sutartį, reikalauti nuostolių atlyginimo arba atlikti veiksmus skolininko sąskaita. Dėl to prievolės įvykdymas natūra tik sąlygiškai gali būti traktuojamas kaip pirminis gynybos būdas