Lietuvos darbo rinkos lankstumas

Straipsnyje nagrinėjant institucinę darbo rinkos aplinką, darbo užmokesčio ir nedarbo reakciją į ekonominius šokus, darbo jėgos funkcinį lankstumą ir geografinį judrumą, vertinamas Lietuvos darbo rinkos lankstumas. Teigiama, kad šalies institucinė darbo rinkos aplinka yra šios rinkos lankstumą skatinantis veiksnys: vyriausybės užimtumo politika skatina dalyvauti darbo rinkoje, minimalus darbo užmokestis nėra pernelyg didelis, profesinių sąjungų veikla gana ribota. Pasitelkus regresinę analizę, nustatoma, kad realusis darbo užmokestis pasižymi lankstumu tiek ilgu, tiek trumpu laikotarpiu. Taip pat daroma išvada, kad nagrinėjamu laikotarpiu nominaliojo darbo užmokesčio lankstumas buvo pakankamas, išskyrus 2001 m., kai jį ribojo palyginti didelis minimalus darbo užmokestis. Lietuvos darbo jėgos funkcinis lankstumas ir geografinis judrumas nėra pakankami. Esant ribotam santykiniam darbo užmokesčio lankstumui, vertinamam pagal šalies apskritis, tai lemia didelius regioninius nedarbo lygio skirtumus šalyje. Taikant struktūrinį vektorinės autoregresijos modelį, lyginama Lietuvos ir kitų šalių darbo rinkų elgsena. Prieinama prie išvados, kad Lietuvos darbo rinka yra palyginti lanksti.The article, when examining the institutional environment of the labour market and the reaction of the work remuneration and unemployment to economic shake-ups, the functional flexibility and geographic mobility of the labour force, evaluates the flexibility of Lithuanian labour market. It is stated that the institutional environment of the labour market of the country is a factor, encouraging the flexibility of the market: the employment policies of the government encourage a person to participate on the labour market, the minimum work remuneration is not too large and the activities of trade unions are rather limited. By employing the method of regressional analysis it is established that the real work remuneration characterizes by flexibility both in the long and short-term perspective. In addition, the conclusion is made that the flexibility of the nominal work remuneration during the time period in question was sufficient with the exception of 2001, when it was limited by relatively large minimum work remuneration. The functional flexibility and geographical mobility of Lithuanian labour force are not sufficient. The limited relative flexibility of work remuneration, evaluated according to the districts of the country, results in significant regional differences of the level of unemployment in the country. By applying the structural model of vector autoregression, the behaviour of the labour markets of Lithuania and other countries are compared. The conclusion is made that Lithuania’s labour market is relatively flexible