Vilniaus žydų labdaringos skolinamosios draugijos XX a. pradžioje

Vilniaus universiteto bibliotekoje rasti dokumentai leidžia teigti, kad carizmo laikais Vilniaus žydai labiausiai iš visų tautų buvo išplėtoję savo nuskurdusių tautiečių materialinį šelpimą. Šelpimo draugijos buvo specializuotos, ne viena iš jų siekė padėti vargstantiesiems išbristi iš skurdo. Atskirą šelpimo organizacijų grupę sudarė žydų labdaringos skolinamosios draugijos - tai visuomeninės organizacijos, teikusios paprastai savo nariams smulkias trumpalaikes paskolas be palūkanų. Vienaip ar kitaip galima teigti, kad litvakų protas padėjo sukurti labai reikalingas, originalias šelpimo paskolomis organizacijas. Draugijų įstatuose buvo numatomos narystės, kreditavimo sąlygos, valdymo principai ir kt. Draugijų kūrimo imdavosi iniciatoriai ir steigėjai. Jie paaukodavo nemažas pinigų sumas, įregistravę įstatus sušaukdavo susirinkimą, telkdavo narius. Draugijų nariais negalėjo būti nepilnamečiai, vidurinių mokyklų mokiniai, būtinos tarnybos kariai ir asmenys, kurių teisės buvo apribotos teismo. Didžiausias narių skaičius nebuvo ribojamas. Draugijos negalėdavo veikti, jei jos turėdavo mažiau kaip 25 arba 50 narių. Pagal įstatus, vienintelis draugijų tikslas buvo teikti paskolas neturtingiems Vilniaus žydams jų reikmėms ir mažoms įmonėms, t.y. skolino vartojimo ir smulkaus verslo reikmėms. Draugijų teiktos paskolos jų gavėjams turėjo tokių privalumų: nereikėjo mokėti palūkanų ir įkeisti turto, be to, jos buvo paprastai įforminamos. Beveik visų draugijų įstatai draudė skolinti už įkeistą kilnojamąjį turtą ir brangenybes. Paskolos buvo teikiamos ne ilgiau kaip 6 mėnesiams. Nepaisant liberalaus skolinimo, skolininkų neturtingumo, jie dažniausiai buvo drausmingi.The article deals with the history of charitable (interest-free) lending societies founded by Vilnius Jews in the tsarist times based on the initial sources, revealing the organisational and operational basis of these. A conclusion is drawn that only Vilnius Jews had set up societies of this type. According to the documents discovered, such societies were founded between 1906 and 1912 and they were nine in number. Charitable lending societies represented mainly unions of small traders and craftsmen for the purposes of short-term mutual crediting. They accumulated funds for lending from the contributions of their members and sponsors as well as from the donations of their honourable members. The societies granted loans in small amounts for a short-time period (up to 6 months) under guaranties of other members or based on trust for consumption and business purposes. The role of the societies consisted in lending money for free to thousands of small businessmen. It was the way to help them overcome temporary financial difficulties, keep or support their businesses. In addition, they developed the essentials of social and civil life among small traders