Pfarrer Donelaitis und die Kirchenzucht

Straipsnyje „Kunigas Donelaitis ir bažnytinė drausmė“ analizuojama, kaip dvasinę tarnystę ir ganytojo užduotis suvokė K. Donelaičio laikmečio dvasininkija ir pats poetas ir kaip šis suvokimas atsispindėjo jo kūryboje, skirtoje žemesniam socialiniam sluoksniui. Analizuojamos K. Donelaičio kaip kunigo pastangos ir metodai auklėti ir mokyti savo parapijiečius konkrečioje socialinėje aplinkoje. Parodoma, kad K. Donelaitis taip siekė ir socialinės kontrolės, o literatūra, autoriaus nuomone, tam visada tinka. Keliamas klausimas, kodėl K. Donelaitis kaip kunigas sau leido vartoti šiurkščią leksiką, oponuojant tiems autoriams, kurie tokį pasirinkimą motyvuoja kūrinio turinio pasaulietiškumu. Autoriaus manymu, toks leksikos sluoksnis buvo artimiausias ir paveikiausias adresatui. K. Donelaičio veikla, pasak autoriaus, buvo nulemta vietos ir epochos. Jis buvo dvasininkas, tarnavęs ir Dievui, ir Karaliui. Neturėjęs galimybių atvirai kritikuoti savo luomo ydų, bažnytinės drausmės problemas jis atskleidė savo kūryboje, taip pat netoleravo socialinės padėties teikiamų privilegijų. Parodoma, kad pats K. Donelaitis stengėsi rodyti parapijiečiams doros pavyzdį, tačiau ir jam buvo sunku pasiekti norimą rezultatą – tai rodo kartais šiurkštūs K. Donelaičio įrašai krikšto metrikų knygose ir priekaištai dėl būrų nuodėmių „Metuose“. Daroma išvada, kad konfliktas tarp siekiamybės ir realybės religiniame Tolminkiemio parapijiečių gyvenime iš dalies paskatino K. Donelaitį sukurti menišką ir mokslininkų aukštai vertinamą realistinį Prūsų Lietuvos kaimo valstiečių gyvenimo paveikslą