Ordeals in the ancient trial.

The topic of the article has not been studied sufficiently in the works of the law historians. More exhaustive studies on this issue were started at the end of the 19th century. German scientists J. Grimm, V. Schlagenweit and H. Nottarp conducted more extensive studies of ordeals as trial evidence. Most frequently this trial evidence is presented as most irrational evidence in the history of the criminal case. The author willing to justify certain rationality of evidence has studied the concept of ordeals and its evolution, the prerequisites for emergence of the trial evidence and its distribution. Special focus is laid on the special character of ordeals in the legal proceedings of Lithuania. Basing mostly on 16th-18th century legal acts collected by K. Jablonskis and the surviving law sources, a conclusion has been made that ordeals in Lithuania in the essence have been taken over from the Western European legal acts especially from the Magdeburg City Rights. It has been observed that ordeals applicable in Lithuania had lost their primary form and meaning.Ordalijos yra vienas seniausių teisminių įrodymų, atsiradusių dar gentinėje visuomenėje. Jų esmė – iš tam tikro bandymo rezultatų, manant, kad jame tiesiogiai dalyvauja dievybė, sprendžiama, ar kaltinamasis yra kaltas, ar ne. Dažniausiai teisminiai bandymai būdavo atliekami su švariomis gamtos stichijomis – vandeniu ir ugnimi: kaltinamasis buvo plukdomas vandenyje, iš verdančio vandens buvo traukiami įvairūs daiktai, einama basomis per įkaitintą geležį, ugnį ir t.t. Šiame straipsnyje nagrinėjama ordalijų sąvoka. Ji teisės istorijoje dažnai siejama tik su teisminiais bandymais. Iš esmės ordalijų sąvoka apima ir teisminę dvikovą bei priesaiką, nes buvo manoma, kad ir jose slypi tas pats dieviškasis pradas ir išbandymo elementas: tikima, kad dvikovą, padedant dievams, laimi sakantis tiesą, o teisingą priesaiką dievų akivaizdoje gali duoti tik nekaltasis. Ordalijų sąvokos esminis elementas yra tikėjimas, kad įrodymo tikrumą, teisingumą nulemianti dievybė kaip tiesos absoliutas, o pats bandymas esąs tik vizuali dieviškojo teisingumo išraiškos priemonė. Ordalijų atsiradimą ir paplitimą nulėmė tuomet suvoktas dieviškasis pradas. Be to, tai buvo teisminio proceso veiksmingumo garantas: teisminiai bandymai, dvikova ir priesaika taikyti dažniausiai tik nagrinėjant “neaiškias” bylas, kai trūkdavo akivaizdžių įrodymų. Tam tikros įtakos, taikant ordalijas, turėjo krikščionybė. Bažnyčia pradžioje ribojo jų taikymą, tačiau, nepalaužusi šių prietarų gajumo, juos sukrikščionino ir gana plačiai, ypač raganų procesuose, taikė. Nė viename iš Lietuvoje išlikusių paprotinės ir kitų teisės aktų teisminiai bandymai neminimi. Teisminiai bandymai nežinomi ir visų baltų teisėje. Lietuvoje yra žinoma keletas XVI–XVIII a. raganų teismų procesų dokumentų (daugiausia juos rinko prof. K. Jablonskis), kuriuose daugiausia užfiksuoti tortūrų ir tik keli teisminių bandymų taikymo atvejai. Manytina, kad šie teismų procesai perėmė Vakarų Europos inkvizicijos ir Magdeburgo miesto teisės patirtį. Tačiau teisminiai bandymai čia jau netekę savo pirminės reikšmės ir jais labai tvirtai nebetikima: bandymai taikomi ne tik kaltinamajam, bet ir “doriems” liudytojams, norint įsitikinti, ar bandymo rezultatai nėra klaidingi