Noblewomen of Lithuania and landownership

Rusijos imperijos įstatymuose vyrų ir moterų teisės buvo aptariamos atskirai. Ne išimtis buvo ir teisė į kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą. Vakarų gubernijų bajorių žemvaldžių santykis su turima nuosavybe tam tikra prasme buvo specifinis, kadangi šiose gubernijose iki 1840 m. galiojo ne tik Rusijos, bet ir Lietuvos teisė. Be to, po 1863–1864 m. sukilimo Rusijos imperijos valdžia tramdė vakarinių gubernijų bajorus pasitelkusi žemėvaldą. Šiame straipsnyje tiriama, kaip XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje Kauno ir Vilniaus gubernijų bajorės žemvaldės formavo savo santykį su privačia nuosavybe – dvarais ir žeme. Remiamasi vairiais šaltiniais: bajorių prašymais valdžiai, įvairių valdžios institucijų susirašinėjimu žemėvaldos klausimu, teismų bylomis, teisės aktais. Galima konstatuoti, kad XIX a. antrojoje pusėje Lietuvos bajorų vyrų ir moterų teisės į nuosavybę buvo tokios pačios. Abiejų lyčių atstovų turtiniai interesai, elgsena su nekilnojamuoju turtu buvo panašūs. Tiek vyrams, tiek ir moterims buvo svarbu išlaikyti, gausinti turtą ir perduoti jį palikuonims. Nuosavybės sandoriuose bajorės žemvaldės galėjo dalyvauti laisvai, be jokių apribojimų. Savo dvarus jos galėjo valdyti savarankiškai ir elgdavosi su jais taip pat kaip ir vyrai: pirkdavo, parduodavo, dovanodavo, nuomodavo, įkeisdavo, praskolindavo, perleisdavo kitiems, palikdavo artimiesiems. Bajorės galėjo ginti savo turtinius interesus legaliomis priemonėmis, o valdžios atstovai rūpinosi jų teisių įgyvendinimu. Lygiateisis bajorių dalyvavimas turtiniuose santykiuose amžininkų buvo vertinamas palankiai.In the laws of the Russian Empire, the rights of men and women were discussed separately. The right to movable and immoveable property was not an exception. The relation between the noblewomen landladies of Western governorates and the ownership of the property in a certain sense was specific because until 1840 in these governorates not only Russian, but also Lithuanian law had existed. In addition, after the uprising of 1863-1864 the authorities of the Russian Empire was repressing the nobles of the Western governorates using land-ownership. This article explores how in the second half of the XIX and in the beginning of the XX centuries the noblewomen landladies of Kaunas and Vilnius governorates had been forming their relations with private property, i.e. manors and lands. The article is based on various sources: requests from noblewomen to the authorities, correspondence between different authorities on land issues, court cases, and legal acts. It can be stated that in the second half of the XIX century the rights of Lithuanian noblemen and noblewomen to property were the same. The property interests of both sexes and the behaviour with immoveable property were similar. For both men and women, it was important to maintain and increase wealth, and to pass it on to the offspring. Noblewomen landladies were allowed without any restrictions to freely participate in property transactions. They could manage their estates on their own and were treating them in the same way as men: they were buying, selling, donating, renting, pledging, bonding, handing over to others or leaving it to their relatives. Noblewomen were able to defend their material interests by means of legal means, and the authorities were taking care of the implementation of their rights. The equal participation of noblewomen in the property relations was welcomed by contemporaries