Leegin byla ir jos įtaka Europos Bendrijų konkurencijos politikai dėl vertikaliųjų susitarimų minimalių kainų fiksavimo.

This paper analyses the decision of the Supreme Court of the United States of America (US) in Leegin Creative Leather Products v. PSKS case (2007) and its possible influence on evolution of the European Community (EC) antitrust law concerning minimum resale price maintenance. The paper’s goal is to find out whether a new approach in EC antitrust law after US Supreme Court’s decision in Leegin case is needed. For these purposes the author focuses on several core related issues: first, on the assessment of the main principles of vertical restraints in US law, such as per se rule and rule of reason, before and after Leegin; second, on the regulation of vertical price-fixing in EC antitrust case-law, and finally - on the question whether the new approach to vertical price-fixing in EC law is necessary after US Leegin decision.Straipsnyje analizuojamas JAV aukščiausiojo teismo 2007 m. priimtas spendimas Leegin Creative Leather Products v. PSKS byloje, kuriuo teismas pripažino, jog apribojimai dėl minimalių perpardavimo kainų palaikymo (PKP) neturėtų būti laikomi per se draudžiamais, bet turi būti vertinami pagal protingumo (angl. rule of reason) taisyklę, kuri reikalauja pasverti antikonkurencines ir prokonkurencines atitinkamo apribojimo sprendimas sukėlė daug diskusijų, tačiau straipsnio autorius dėmesį sutelkia ne į Leegin sprendimo kritiką, bet priima jį kaip faktą ir nagrinėja šio fakto galimą įtaką Europos Bendrijų (EB) konkurencijos teisės vertikaliųjų apribojimų politikai. Siekdamas šio pagrindinio straipsnio tikslo autorius pirmiausiai nagrinėja, kokiais pagrindiniais principais vadovaujantis apribojimai dėl minimalių PKP buvo vertinami JAV konkurencijos teisėje prieš Leegin sprendimą ir kas pasikeitė jį priėmus. Toliau autorius analizuoja minimalių PKP apribojimų reglamentavimą EB konkurencijos teisėje. Autorius atkreipia dėmesį, kad EB išplėtota per se taisyklė iš esmės skiriasi nuo JAV per se draudžiamumo taisyklės, kadangi EB galioja tik susitarimų (apribojimų) per se konkurencijos ribojimo prezumpcija, tačiau nėra tokių susitarimų, kurie visais atvejais būtų automatiškai pripažįstami draudžiamais ir pažeidžiančiais EB sutarties 81 straipsnį. Autorius taip pat prieina prie išvados, jog remiantis EB sutarties 81 straipsniu vertikalieji apribojimai vertinami remiantis taisyklėmis, kurios labai panašios į JAV egzistuojančią protingumo taisyklę. Galiausiai autorius daro išvadą, jog priėmus Leegin sprendimą minimalių PKP apribojimų taikymo vertinimo principai EB ir JAV supanašėjo, kadangi abiejose teisės sistemose yra galimybė įrodyti, kad tokio pobūdžio apribojimai gali būti prokonkurenciniai ir dėl to – nedraudžiami, t. y. vertinami pagal protingumo taisyklės principus. Atsižvelgęs į faktą, jog minimaliam PKP būdingos gana aiškios konkurenciją ribojančios savybės, kurios ilgainiui buvo patvirtinamos praktikoje, ir tik retais atvejais gali tenkinti išimties (EB sutarties 81(3) straipsnio) sąlygas, autorius nemano, jog yra poreikis keisti EB teisės normas (De minimis taisykles, Bendrosios išimties vertikaliesiems susitarimams reglamentą), kuriose apribojimai dėl minimalių PKP laikomi „sunkiaisiais“ (angl. hardcore), per se (savo esme, prigimtimi) ribojančiais konkurenciją