We’ll build in sonnets pretty rooms: una nueva mirada a la poesía inglesa del siglo XVII

The interdependence between society and literature is an obvious phenomenon, noticeably confirmed in Seventeenth-Century English poetry. This paper highlights the interrelationship between literary art and political factors, beginning with the Petrarchan tradition that fosters the justly famed sonnets and sonnet sequences of the Elizabethan era and after that moving on to the Metaphysical school of John Donne and the Cavalier poets under the aegis of Jonson. Our study then scrutinizes a few samples of religious (Herbert’s), Puritan (Milton’s) or libertine (Rochester’s) poetry as produced by some of its key figures, without leaving aside the valuable verse written by women (Behn, Cavendish) or by those poets noteworthy for blending the landscape with praise for powerful figures and patrons of art (responsible for the well-known country-house poems). Making a start with the metaphysical statement “We’ll build in sonnets pretty rooms”, by John Donne, this paper aims to present a thorough, albeit condensed, overview of 17th-Century English Poetry, specifying the different approaches and dictions applied by each of the respective schools or groupings. The rise and development of the sonnet is hereby analyzed in the works of Wyatt, Howard, Sidney, Spenser, Shakespeare, Donne, Herbert and Milton. In a similar vein, the new universe opened up by the metaphysical idiom allows us to single out the most salient rhetorical features characterizing these poems, such as the conceit, the shocking fusion of the “new science” and philosophy, as well as the overall complexity of style that emanates from these outstanding compositions. The next constellation to be dealt with encompasses those Cavalier poets that wrote brief and “neat” poems that deliberately eschew intellectualism or semantic obscurity. This will lead to an indispensable consideration of religious poetry, a variety that also merits close reading, as there is a significant array of writers who devoted their efforts to devotional introspection, sincere confessionalism and the dissemination of the Christian faith. For the sake of the contrast, we also examine libertine poetry, well surpassing the Cavalier “carpe diem” theme in order to embrace an often cruder morality. Finally, we intend to illustrate the achievement and social triumph, of a sort, of several women writers, to the effect of ending our tour with the poetry that more effectively blends landscape with politics and society (“country-house poems”).Visuomenės ir literatūros sąsajos ‒ akivaizdžios, jas iliustruoja ir septynioliktojo šimtmečio Anglijos poezija. Šiame straipsnyje nagrinėjami susiję literatūros meno ir politikos faktoriai, pradedant Petrarkos tradicija, kuri išpuoselėjo pelnytai išgarsėjusius sonetus ir karalienės Elžbietos eros sonetų sekvencijas, ir vėliau ‒ Džono Dono (John Donne) atstovaujamoje „metafizikų mokykloje“ bei poetų rojalistų (Cavalier), kurių žinomiausias yra Benas Džonsonas (Ben Jonson), kūryboje. Studijoje taip pat pateikiama kelių iškiliausių religinės (Džordžo Herberto (George Herbert), puritoniškosios (Džono Miltono (John Milton) ir laisvamaniškosios (Džono Vilmoto iš Ročesterio (John Wilmot, 2nd Earl of Rochester) poezijos atstovų pavyzdžių analizė, nepamirštant ir vertingosios moterų (Afros Ben (Aphra Behn), Margaretos Kavendiš (Margaret Cavendish) poezijos bei kūrybos tų poetų, kurie žinomi „dvarų eilėmis“, pasižyminčiomis gražia aprašomo gamtovaizdžio ir šlovinamų iškilių asmenybių bei mecenatų derme. Remiantis Džono Dono metafiziniu teiginiu „Sonetuose mes kursime gražią viešpatiją“, straipsnyje keliamas tikslas pateikti trumpą, bet išsamią XVII amžiaus Anglijos poezijos apžvalgą ir aptarti įvairų poezijos mokyklų bei srovių skirtingus požiūrius bei išraiškos būdus. Straipsnyje nuodugniai analizuojamos soneto atsiradimo ir vystymosi tendencijos Tomo Vajato (Thomas Wyatt), Henrio Hovardo (Henry Howard), Filipo Sidnio (Philip Sidney), Edmundo Spenserio (Edmund Spenser), Viljamo Šekspyro (William Shakespeare), Džono Dono, Džordžo Herberto ir Džono Miltono kūriniuose. Kaip ir straipsnio pavadinime cituojamoje metafizinėje idiomoje, akivaizdūs reikšmingiausi šių poezijos kūrinių retorikos bruožai ‒ įmantrios metaforos, „naujojo mokslo“ ir filosofijos susipynimas bei visuminis stiliaus sudėtingumas, kuriuo alsuoja šie išskirtiniai kūriniai. Straipsnyje nagrinėjama ir kitos poetų rojalistų plejados kūryba, kurie rašė trumpas ir tvarkingas eiles, sąmoningai vengdami perdėto intelektualumo ar semantinių įmantrybių – tai religinė poezija, nusipelnanti atidaus skaitymo, kadangi dauguma poetų visą dėmesį skyrė introspekcijai, nuoširdžiam dievybės išpažinimui ir krikščioniškojo tikėjimo skleidimui. Kontrasto dėlei pateikiama ir laisvamaniškosios poezijos analizė. Ji gerokai pralenkia rojalistinės poezijos „Carpe Diem“ tematiką, siekdama apdainuoti ir dažnai šiurkštesnę moralę. Galiausiai, straipsnyje atskleidžiami ir moterų poečių bei rašytojų pasiekimai bei jų socialinis triumfas. Taigi, apžvelgiama visa ta poezija, kurioje kraštovaizdžio aprašymas efektyviausiai susipina su politikos ir visuomenės aktualijomis („dvarų eilės“)