One thousand years five minutes to twelve

Lietuvos istorija pritvinkusi keisto dvilypumo, niekada iki galo neišsipildančių svajonių, paradoksalių laimėjimų, netampančių pergalėmis. Esame istorinė tauta, nepaprastai panirusi istorijoje, ir mūsų sąmonę bei pasąmonę istorija veikia ne mažiau nei auklėjimas šeimoje ar individualūs kompleksai. Į savo istoriją įspaudėme savo kompleksus, o iš jos perėmėme jos krizes, kolapsus, apoteozes, kurios atveda į greitą nuosmukį. Depresinis motyvas vienija mūsų asmeninio gyvenimo istoriją ir Lietuvos istoriją. Įspausta tarp nelygstamai pranokstančių galių, Lietuva per savo istoriją taip ir nesubrendo. Dabar su visu mažumo šleifu, vaikiško amžiaus valstybe einame į Europos Sąjungą (ES). Dar vienas pavojus nesuaugti. Išryškėjus narystės ES ir NATO realumui, strimgalviais pulta ton pusėn, idant pavyktų atsikratyti esminių valstybės funkcijų. Valstybė savieigai paliko ir savo piliečius, ir tautą. Europa telkiasi romėniškai europietiško identiteto pagrindu, tad iš dalyvavimo ES galime tikėtis ko tik norime, tik ne tautos interesų apsaugos. ES – tai sukultūrintų barbarų atkuriama Roma, ir čia Lietuva turi rasti savo vietą. Dabar tautą sutvirtinti gali ne nacionalinė valstybė, o partnerystė aiškiai įvardytame Romos paveldo ir identiteto atkūrime. Pax Romanum, telkiantis aplink perimetrą, tampantį civilizacinių sandūrų tašku, jėgos iš­ bandymų, žvalgybinių tarpcivilizacinių mūšių lauku. Simbiotinė būklė mūsų negąsdina. Galimas dalykas, kad ji nuolatos tik stiprino ir išlaikė mūsų identitetą, kad ir kaip būtų paradoksalu; ir nėra naivu manyti, kad dar viena simbiozė mums nepakenks.The history of Lithuania is full of strange dualities, dreams that never fully turn into reality, paradoxical achievements that do not turn into victories. We are a historic nation, immersed in history, and history affects our consciousness and subconsciousness at least as much as parenting or individual complexes. We have inserted our complexes into our history, and have taken over its crises, collapses, apotheoses, that lead to a rapid decline. The depressive motif brings together the history of our personal life and the history of Lithuania. Stuck among the more powerful forces, Lithuania has not yet reached its maturity through the history of the nation. Now, the child-like, young state is entering the European Union (EU). Yet another danger not to grow up. As the possibility to become member of the EU and NATO was becoming more and more real, Lithuania was quick to express its desire in order to succeed in eliminating the essential functions of the state. The state has left its citizens and nation on their own. Europe is formed on the basis of the Roman-European identity, and as a member state Lithuania can to expect anything but the protection of the interests of its people. The EU is like Rome, restored by cultured barbarians, and Lithuania has to find its place there. Now the nation can be strengthened not by the national state, but by the partnership in the restoration of Roman heritage and identity. Pax Romana, encircling the perimeter, becoming the point of junction for civilizations, test for power, field of explorative intercivilization battles. We are not frightened by the symbiotic state. It is possible that it has only constantly strengthened and maintained our identity, however paradoxical it is; and it is not naive to think that another symbiosis will not hurt us